Biografija, amžininkų prisiminimai

 „Gyvenimas  - tai nesibaigiantis kūrybos procesas, kuriame dalyvaujame kiekvienas pagal savo galimybes, sykiu kurdami ir savo  likimą“

Jonas Avyžius

Jonas Avyžius

Autobiografiniai fragmentai

 ***

Kadaise, prieš gerą dešimtį metų, manęs šventės proga paprašė per laikraštį tarti keletą žodžių mokytojui. Įvykdžiau šį pageidavimą. Tada aš rašiau, jog vietoj nedidelio straipsniuko reikėtų sukurti poemą. Arba apysaką. Arba nuta­pyti plačią drobę, jeigu tu esi dailininkas. Deja, gamta ne visada suteikia pa­kankamai talento, kad sugebėtume išmokėti skolas tiems, kurie daugiausia nusi­pelnė mūsų meilės ir dėkingumo.

Sakoma: pasakyk, kas tavo draugai, aš pasakysiu, koks tu. Mokytojas - pirmasis mūsų draugas, ir jeigu tu šiandien ne šliaužioji purve, o stengiesi atsiplėšti nuo gyvenimo pilkumos, - vadinasi, mokeisi ne iš kalakuto skraidyti.

Žodį „Motina" poetai rašo didžiąja raide. Motina aukoja savo gyvenimą sa­viems vaikams, mokytojas — svetimiems, dažniausiai už tai nesusilaukdamas prideramo dėkingumo. O ar bereikia didesnio atlyginimo, kai tu, po kiek metų sutikęs savo mokinį, gali su pasididžiavimu pasakyti: „Tai vienas iš daugelio tų nuostabių žmonių, kurie mokėsi mano klasėje!" Ir nėra didesnės bausmės už savo abejingumą šventam pedagogo darbui, už kažkur padarytą neatitaisomą klaidą, kai pamatai savo mokinį ne tuo, kuo jis turėjo ir galėjo tapti.

Nežinau kitos profesijos, išskyrus mokytojo, kuri, siekdama užsibrėžto idealo (formuoti žmogaus sielą), būtų reikalinga tokios kūrybinės įtampos ir di­džiulio atsakomybės jausmo! Skulptorius kartais tik baigdamas iškalti savo kū­rinį, pastebi, kad akmuo suskilęs, ir tenka pradėti visą darbą iš naujo. Mokytojo medžiaga - gyvas žmogus. Jos nenumesi kaip akmens luito. Telieka kurti iki galo arba, neturint tam pakankamai pasišventimo, gaminti broką. Nesakau: nevykėlius, nelaiminguosius ar nusikaltėlius. Kartais mažiausiai esi kaltas, kad jie tokie, tačiau ar viską atidavei, kad netaptų tokiais?

Kažkur teko nugirsti panašų posakį: pasaulis proporcingai geras geriems mokytojams. Per daug abstraktu? Galbūt. Tačiau neginčytina, kad mokytojas yrą tas žemutinis laiptelis, nuo kurio kiekviena žmonijos karta kopia aukštyn, siekdama gėrio idealo. Gal todėl kartais mokytojas per mažai įvertinamas ir pagerbiamas, žmonės mažiausiai pastebi tai, kas jiems reikalinga kaip oras ir be ko, kaip be duonos, jie negali gyventi.

Esu vienas iš daugelio, kurie gali iš visos širdies pasakyti: be Motinos aš dar turėjau Mokytoją. Ir ne vieną. Jie buvo paprasti mirtingieji – vieni geresni, kiti blogesni, bet iš jų visų gavau tai, kas išliko visam gyvenimui kaip niekur kitur neįgyjamos vertybės.

Nesiekdamas nutapyti vieno ar kito savo mokytojo portreto, noriu brūkštelėti vieną kitą štrichą, man giliau įsirėžusį į atmintį, turėjusį reikšmingos įtakos mano gyvenime.

***

Mane labiausiai jaudina ankstyvas pavasaris - tas metų laikas, kai upės jau išnešusios ledą, bet laukuose dar matyti parudavusio sniego lopiniai, o pastogėse baigia sudilti paskutiniai ledo varvekliai, ir per naktį į gruodą sutraukta žemė rytais skamba po kojomis kaip būgnas, nukabinėtas dūžtančiais stiklo varpeliais.

Gal tai buvo anksčiau ar vėliau, sakysim, viduržiemį, kada kaimas guli aptingęs po storais sniego patalais, ar gegužės mėnesį, per sodų žydėjimą- buvusi Mielaičių pradžios mokyklos mokytoja Rozalija Aleksieriūtė galėjo užeiti pas mus bet kuriuo metų laiku - bet kažkodėl man atrodo, kad visa tai įvyko anksti pavasarį.

Jos veido bruožai išdilo iš mano atminties. Galiu tik tiek pasakyti, kad „Mielaičių mokytoja", kaip mes, vaikai, ją vadinome, man buvo gražiausia ir protingiausia moteris pasaulyje. Tada aš buvau įsimylėjęs vieną mergytę, su kuria per pertraukas skaitydavome K. Binkio „Atsiskyrėlį Antanėlį", tačiau ir dabar nesu tikras, ar pirmoji mano vaikystės meilė nebuvo „Mielaičių mokytoja".

-Blogai darote, kad neleidžiate vaiko toliau mokytis. Jis buvo vienas geriausių mano mokinių. Jonukui reikia į gimnaziją.

Tėvas sėdi ant lovos, nudelbęs akis į duobėtą aslą- pirmas žodis priklauso motinai.

-Taigi, panele mokytoja. Būtų žmogus... Bet kam žemę paliksime?

-Ak, jei tik tokia bėda, ponia Avižiene! Juk turite dvi mergytes? Užimsite užkurį, ir bus šeimininkas.

Dabar jau tėvas randa reikalo įsiterpti.

-Kam Dievas nedavė sūnaus, ką padarysi, - sako jis, nepakeldamas galvos. - Na kai toks yra, jis ir turi valdyti ūkį.

Trinkteli trobos durys. „Labas rytas!" Atėjo pieno perdirbimo punkto vedėjas Robertas Vaideliauskas. Pro ašaras nieko nebematau. Rausva migla ir balsai, vien tik balsai: Mokytoja, pienininkas, vėl mokytoja. Protarpiais pasigirsta motina, bet jos balsas nebe toks tvirtas ir pasitikintis savimi. Tėvas pūkščia ant lovos, nesuspėdamas susigaudyti minčių raizgalynėje. Pagaliau!

-Mokslas, gimnazija. Bepiga kalbėti. Nuo blogųjų metų dar neatsigauname... Litai nesemiami iš balos, negalvokit.

-   Aš p-p-priruošiu vaiką į gimnaziją, - kalba miknius pienininkas. - Iki egzaminų turime gerus keturis mėnesius. Įstatysime tavo Joną, Kazimierai, tiesiai į trečią klasę. Ir nė lito nepaimsiu.

Tėvas kosčioja, žvalgosi į motiną. Šykšti nepasitikėjimo šypsena.

-Jeigu jau tiesiai į trečią... - nedrąsiai įsiterpia motina. - Pamėginkim, tėvai.

-Et, vien laiką dykai gaiš. Jei ką tamsta, panele Aleksieriūte, jį ir išmokei, bus pamiršęs per tuos dvejus metus. Nieko neišeis su jūsų egzaminais..

-Išeis, tikrai išeis, tėtuši! - Aš puolu prie rankos tėvui, išbučiuoju abidvi motinai. - Aš išlaikysiu egzaminus, pamatysite! O jeigu nepasiseks, daugiau neprašysiu, kad leistumėte į gimnaziją.

Tyla. Motina priglaudžia mane prie krūtinės. Šilta šiurkšti ranka nusileidžia man ant galvos kaip balandis, atnešdamas širdžiai taiką ir ramybę. Geltoni tėvo ūsai išsiplėtę nuo šypsnio. Jis tikras, nieko gero iš to neišeis, gaila penkių litų, kuriuos reikės užmokėti už egzaminus, na, tegu atsikanda dantis. Kartą ant visados.

-Turi gerus tėvelius, Jonuk, - sako mokytoja, bučiuodama mane į skruostą. Kai jie, tie du gerieji sąmokslininkai, atsisveikinę išeina, aš pripuolu prie lango ir žiūriu kaip į šventuosius, kol abu dingsta už klėties.

***

Vienas įžymus lietuvių tarybinis rašytojas yra prasitaręs, kad mokytojai be­veik nesuvaidinę jokio vaidmens jo gyvenime.

Aš norėčiau žodį „mokytojas" rašyti iš didžiosios raidės.

-Argi čia prizmė? Čia sukrypęs kuinas, mano berniuk, - raukosi paišybos mokytojas H. Rudzinskas (vėliau skulptorius, gyvenęs Kaune), paimdamas iš manęs pieštuką ir kantriai taisydamas piešinį. - Užeik vakare pas mane į na­mus, mudu atskirai padirbėsime.

Ir štai aš pas mokytoją namuose. Ant bufeto „pozuoja“ lėkštė su obuoliais. Aš valgau obuolį ir piešiu obuolius.

-Beviltiška, visai beviltiška. Tu niekuomet neišmoksi piešti, mano berniuk.

-Taip, - prisipažįstu nusiminęs. - Aš nemoku... man nepatinka piešti...

-O kas tau patinka?
-Rašyti.

-A, vis dėlto tau kai kas patinka! Ką gi, rašyk. Rašymas nė kiek ne blo­giau už piešimą. - Mokytojui galbūt skaudu, bet jis visai neįsižeidęs, kad panie­kinau jo mėgiamą discipliną. - Ką gi, mes nepretenduojame į genijus, visapu­siškų žmonių maža, bet reikia stengtis visapusiškai lavintis. O ką tu rašai?

Neprisimenu, kaip atsakiau į Šį klausimą. Tada jau buvau parašęs krūvą „eilėraščių“ (eiliuoti pradėjau dar pradžios mokykloje), „novelių“, net „roma­ną“, mano korespondencijos iš vietos gyvenimo pasirodydavo laikraščiuose. Aš neturėjau jokio aiškaus tikslo, man tiesiog patiko rašyti ir, negailėdamas popie­riaus, pyliau iš peties viską, kas užeidavo ant seilės. Dabar pats stebiuosi, iš kur atsirasdavo tiek laiko „kūrybai“. Juk ir kalnus knygų perskaičiau! A. Diuma, M. Zėvako, tuo metu leidžiami lietuvių kalba pasaulinės literatūros klasikai serijoje „Literatūros panteonas“, lietuvių rašytojai, pradedant V. Kudirka, Že­maite, V. Krėvė-Mickevičium ir baigiant kriminaliniais J. Piliponio romanais -visa tai be jokios atrankos godžiai surijo nepasotinama vaiko smegeninė. Gimnazijos bibliotekoje man pasidarė ankšta, joje nebuvo daug tokių knygų, kurias rasdavau pas pienininką R. Vaideliauską, Bet per tą porą metų, kai baigęs pradžios mokyklą gyvenau kaime, „nualinau" ir pienininko knygų fondus.

***

Kaip šviesus saulės spindulys pro plyšelį mano atmintin prasiveržia ta die­na, kai į klasę įėjo lietuvių kalbos mokytoja P. Jurgilaitė-Pladienė, nešina po pažastimi mūsų sąsiuviniais. Tai buvo seniai, o aš, lyg šiandien viskas vyktų, matau, kaip ji deda sąsiuvinių šūsnį (ten mūsų rašomieji laisva tema), sėdasi prie juodo mokytojų stalelio ir tylėdama valandėlę žiūri į vieną tašką klasėje. Į mane...

-Mokiniai, aš noriu paskaityti vieną rašomąjį darbą.

Aš užsigulu ant suolo, užsidengęs veidą delnais. Mokytojos balsas plaukia kaip vėjo blaškomas rūkas per pievą, čia pakildamas, čia nusilpdamas iki tra­giško šnabždesio. Dieve mano, kaip ji gražiai skaito! Nejaugi ten tikrai mano parašyta!

Ausys liepsnoja, ašaros veržiasi į akis.

Ilga pauzė. Maloni kančia pasibaigė. Paskui išgirstu savo pavardę ir kaip lunatikas einu atsiimti sąsiuvinio.

-Neišdumk iš klasės po skambučio.
Pasilieku.

-Parašiau penketą, nors radau trejetą klaidų. Už turinį. Turi talentą. Tik neapsileisk. Daugiau dėmesio sintaksei, — kalba ji per pertrauką, nenuleisdama įdėmaus, kietoko, o kartu jaudinamai šilto žvilgsnio nuo manęs. - Avižius, Avižius... tai nuo „avižos". Labai jau ūkiška. Galvočiau, kad tavo pavardė turi daugiau bendro su karkvabaliu. Linksmas sparnuotas pavasario vabzdys. Kai kur, ir Joniškio valsčiuje, jį vadina avyžiumi. Avyžiaus sparnai, žinoma, ne ere­lio, bet vis šiokie tokie sparneliai... Taip, Avyžiau, - priduria mokytoja, pa­spausdama raidę „y". - Man atrodo, iš tavęs gali išeiti rašytojas, jeigu norėsi. Kodėl nestoji į literatų būrelį?

Aš?! Argi to vertas?

-Aš tave įrašysiu. Bus įdomu ir naudinga.

„Tu turi talentą“... Niekas iki šiol to nebuvo man pasakęs. Kai per atosto­gas, išsisukinėdamas nuo darbo ūkyje, skaitydavau knygas arba, nulindęs kur į kampą, „kurdavau“ savo nepabaigiamas apysakas bei eilėraščius, tėvas burbėdavo:

-Iš knygų duonos nevalgysi. Va, taip visokios gimnazijos ir pridirba tinginių.
Motina buvo atlaidesnė, jaunystėje ji pati mėgo daug skaityti, bet praktiš­kas valstietės protas irgi negalėjo pritarti mano poelgiams.

Kaimynai peikiamai lingavo galvomis:

-Na ir išsiaugins Avižiai vaiką...

Dosnus mokytojos žodžiai man buvo lyg locmano numestas lynas. Aš įsi­kibau jo, ir jau nebodamas nieko plauksiu pro uolų labirintą į atvirą jūrą.

***

Pirmas gyvas rašytojas, kurį pamačiau, buvo Juozas Grušas. Tada jis sve­čiavosi Joniškyje pas giminaičius, ir kažkas man parodė jį, einantį gatve. Man patiko jo „Karjeristai", o ypatingai neseniai išėjusi novelių knyga „Sunki ranka". Kai kurias noveles, pavyzdžiui, „Už saulę gražesnis", perskaičiau po du tris kartus. Kažkodėl aš neabejojau, kad jis geras žmogus, būtinai sutiktų pa­skaityti pluoštelį mano rašinių ir pasakytų, ko jie verti.

Norėjau pulti pridurmui, šaukdamas:

-Ponas Grušai, ponas Grušai!

Bet kojos tarsi nuklimpo šaligatvyje, ir aš, keikdamas savo nedrąsą, ašarų pilnomis akimis žiūrėjau į tolstančią figūrą, nelyginant į blykštantį laimės šešė­lį, kurio niekuomet daugiau nesugausiu.

Po to į mūsų gimnaziją atvažiavo Alf. Sušinskas, tuo laiku madingos jauni­mo tarpe knygos „Maršas jaunystei" autorius.

-Čia mūsų gabiausias literatas, - pristatė P. Pladienė mane svečiui.

-Pažiūrėsim, pažiūrėsim, - atsakė jis, šypsodamasis minkšta, dvasininkams būdinga šypsena.

Literatūros vakare dalyvavome, berods, penki mokiniai. Aš perskaičiau il­goką novelę („Kvaila merga"), parašytą didelėje P. Cvirkos įtakoje. Mokiniai negailėjo aplodismentų - kaip literatas jų tarpe buvau išsikovojęs tvirtas pozi­cijas. Bet mūsų svečias sėdėjo surūgęs. Jam absoliučiai nepatiko mano novelė, nes tokia „vulgari rašliava nieko bendro neturinti su literatūra“.

Taip iš gyvo rašytojo pirmą kartą išgirdau, ko vertos mano pastangos.

-Nekreipk dėmesio. Gerai rašai, - paguodė mane geroji deivė.

Tuos žodžius prarijau kaip troškuliu mirštantis tyro vandens gurkšnį.

Paskui, berods, 1938-1939 m, žiemą pamačiau iš arti dar vieną rašytoją - Bernardą Brazdžionį. Tai buvo Telšių gimnazijos literatūros vakare, kur daly­vavau kaip joniškiečių literatų atstovas.

Mano apsakymas buvo gerai priimtas. Brazdžionis iš pusdievio aukštybių, žinoma, nepastebėjo prie savo batų prilipusios žemės dulkės, tačiau vėliau teko girdėti, kad apie tą literatūros vakarą jis pasakęs:

-Auga jaunimas...

Didžiausia mano svajonė buvo susitikti su P. Cvirka. Šį rašytoją tiesiog dievinau. Vieną iš ankstyvesnių jo kūrinių „Mano tėvo mirtis“, atspausdintą „Iliustruotame pasaulyje“, perskaičiau balsu vakare, kai motina virė vakarienę. Protarpiais troboje pasidarydavo tylu kaip kapuose, Tik rudens vėjo ūžesys už lango ir nedrąsus žibalinės lempos spragsėjimas virš mano galvos.

***

P. Cvirką sutikti turėjau laimės tik po karo.

Tuo metu redagavau radijo jaunimo valandėles, bet svajojau apie rašytojo profesiją. Mano aktyve buvo keletas eilėraščių ir apsakymų, paskelbtų prieškarinėje periodinėje spaudoje. Vienas nežymus žurnaliukas („Blaivybė ir sveikata“) buvo prižadėjęs kai kuriuos iš jų išleisti atskira knyga, bet sutrukdė 40-ųjų metų įvykiai. Vienu metu buvau pasiuntęs dvi knygas (eilėraščių rinkinį ir apysaką vaikams) „Sakalo“ ir „Spaudos fondo“ leidykloms, bet jos dingo jokio atsako kaip akmuo šulinyje. Mano laiškų dėžutėje gulėjo vieno stamba­us laikraščio redakcijos atsakymas: „Tamsta nori dirbti pas mus, o nemoki pasirašyti pavardės: vietoj trumposios „i“ rašai „y“... “Bet aš turėjau ir kitą laišką, gautą 1941 metų pavasarį iš „Valstiečių laikraščio“, kurio redaktorė M. Meškauskienė kvietė atvažiuoti į Kauną ir dirbti etatiniu korespondentu redakcijoje. Bet tai buvo prieš penkerius metus ir jeigu turėjo kokios reikšmės, tai tik pačiam save paguosti. Kaip ir tos krūvos rankraščių, suverstų ant spaliais užpiltų trobos lubų, kur uoliai darbavosi pelės, pasiekdamos konkretesnio rezultato, negu autorius. Ne, aš neturėjau jokio aktyvo, tik įsivaizdavau jį, bijodamas sau prisipažinti, kad tiek laiko ir energijos paleista vėjais.

Viską, ko siekiau nuo trylikos metų, dėl ko grūmiausi - viską reikėjo pradėti iš naujo. Aš stovėjau ant dviejų pasaulių ribos - sugriauto, iš kurio atėjau, pramokęs vaikščioti, ir naujo, kuriame reikės gyventi. Aš buvau naujakurys; turėjau apmokamą darbą, pastogę, bet man atrodė, kad nieko neturiu, tik tuos l-erius metus, likusius už valstietiškai gunktelėjusių pečių ir tą vienintelį ką tik parašytą apsakymą „Invalido pasakojimas", kurį atnešiau autoritetingiausiam savo teisėjui.

-Palik, - tarė Cvirka. - Būtinai perskaitysiu.

Aš pasisukau išeiti. Iš susijaudinimo visas drebėjau. Kambarys pasidarė nepaprastai didelis ir klaidus, ir aš, užuot pataikęs į duris, pasukau kažkur į kampą, kur stovėjo didžiulis XVI amžiaus stiliaus pečius su lipdiniais.

Cvirka sučiupo mane už peties ir juokdamasis paprašė atsisėsti. Jam buvo įdomu sužinoti, kur dirbu, iš kur kilęs, kuo verčiausi anksčiau.

Ką aš galėjau papasakoti? Juk mano autobiografija tokia pilka ir nereikšminga. Žinoma, viskas galėjo kitaip susiklostyti, jeigu būčiau atvažiavęs į Kauną ir dirbęs laikraščio redakcijoje. Bet reikėjo pasisiūti paltą... O kol jį siuvo, prasidėjo karas...

-Sakai, paltas sumaišė... - Cvirka pašoka nuo kėdės, vaikšto kambaryje, širdingai juokiasi. - Ak, tie siuvėjai! Jais niekada negalima pasitikėti. Bet gi čia, brolyti, puikiausia tema apsakymui!

Po kelių dienų, kaip buvo susitarta, atėjau atsiimti savo apsakymo. Senieji Sniadeckių rūmai, kuriuose įsikūrusi Rašytojų Sąjunga, pasirodė dar iškilming­iau rūstesni ir neprieinamesni, negu praėjusį kartą. Aš kopiau šaltais marmuriniais laiptais, kaip į Golgotos kalną, nujausdamas, koks bus sprendimas, ir galvojau, kad nevertėjo eiti.

Cvirka pasitiko mane maloniai, bet buvo aiškiai nusivylęs. Jis pasirausė stalčiuje, niūniuodamas pro nosį kažkokią melodiją, išėmė mano apsakymą ir pasakė:

-Niekus rašinėji. Aš čia padariau kai kurias pastabas. Išnagrinėk, pagal­vok. Bet ko vertos pastabos, kai nėra kurinio? Reikia rašyti apie tai, ką žinai.

Aš paėmiau nuo stalo savo „kūrinį“ ir mechaniškai ėmiau vartyti lapus. Tekstas ir paraštės buvo ištisai išmargintos raudonu rašalu. Kruopščiausiai per­skaityta ir įvertinta kiekviena eilutė. Gale - išvada. Kiek tas didis žmogus turėjo sugaišti brangaus laiko dėl niekam netikusio kažkokio nemokšos rašinio?!

-Parašyk apie tai, kaip tavo siuvėjas siuvo siuvo ir nepasiuvo, - tarė jis, man išeinant. - Gali išeiti įdomus apsakymas. Atnešk, paskaitysiu.

-Ne! — šaukiau aš mintyse, įsiutęs ant savęs ir nusiminęs. - Niekada nebe­ateisiu į tą jūsų šeimos kapų rūsį ir nebeatnešiu jokio apsakymo! Niekada! Bet aš įrodysiu jums, kad galiu parašyti. Jūs pamatysite, jūs dar pamatysite!

Sunkios durys užsitrenkė už nugaros, išstumdamos mane į gatvę. Aš ėjau, nieko aplinkui nematydamas, tik savo plačiapėdžių batų galus, ir nebuvau tik­ras, ar kada nors jie palytės pažadėtąją žemę...

***

Negaliu pasigirti daug vargęs, ilgai šildęs šaltais rudens rytais sustingusias kojas šviežiame karvės mėšle kaip vienas gerbiamas mūsų literatūros klasikas, nors iki aštuoniolikos metų ir pragyvenau nepriklausomoje Lietuvoje. Bet pa­kankamai prisižiūrėjau neteisybės, kuri, beje, visais laikais buvo ir tebėra amži­nas žmonijos palydovas.

Mano tėvai vidutiniai valstiečiai buvo teisingi, jautrūs žmonės, smerkdavo ūkininkus, kurie elgdavosi su samdiniais kaip su žemesnėmis būtybėmis: neso­dindavo valgyti prie vieno stalo, prastai maitindavo, versdavo dirbti nuo tamsos iki tamsos. Todėl nuo pat mažens veikiamas gimdytojų pavyzdžio taip pat stojau skriaudžiamųjų pusėn. Bet nemaža mačiau ir tokių ūkininkų, įsitvirtinus mūsų krašte tarybų valdžiai, pramintų buožėmis, kurie su samdiniais elgėsi kaip su savo vaikais, ir man buvo ne visai aišku, kaip klasių kovoje galima sutapa­tinti humanizmą su kontrrevoliucija.

Jaunystėje nesirinkdamas perskaičiau kalnus knygų - visokių filosofinių bei ideologinių krypčių - tačiau gyvenimas visam laikui išliko man tikruoju mokytoju. Negaliu tvirtinti, kad jis nebūtį apvylęs arba, geriausiu atveju, pasta­tęs į keblią padėtį. O, ne kartą yra iškrėtęs tokių pokštų, kurių niekaip neįsprausi į žmonių sukurtos teorijos rėmus! Atsidurdavau prieš alternatyvą. Suimdavo pagunda laviruoti, nes konfrontacija visada susijusi su grėsme patogiam gyve­nimo būdui. Gindamas jį, prigalvodavau aibę makiaveliškų pasiteisinimų ir silpnybės valandą išduodavau savo mokytoją. Taip atsitiko su dauguma mano apsakymų, parašytų 1945-1956 metais. O iš dalies ir su tuo laiku pagarsėjusia, net įėjusia į respublikos mokyklų programas apysaka „Palikimas". Žinoma, ga­lima suversti kaltę „bekonfliktiškumo teorijai“, vešliai klestėjusiai tarybinėje literatūroje asmenybės kulto metais, tačiau kas, jeigu ne pats žmogus atsako už savo veiksmus? Sąžinė! Štai kur vienintelis patikimas mūsų patarėjas, tik juo rašytojas turi vadovautis savo darbe, jeigu nori išvengti istorijos teismo.

Nelemtas nepasitikėjimas savo sugebėjimais visada buvo ir liko man di­džiausias kūrybos stabdis, o kartu ir savotiškas filtras, kritikos vadinamas reik­lumu. Kai 1961 metais po ketverių metų tupinėjimo apie pirmą romaną „Į stiklo kalną" pagaliau jį išleidau į dienos šviesą, keleriopai daugiau galėjau nurodyti tos knygos trukumų negu jos vertintojai. Turiu galvoje ne meninius trūkumus (personažai ir stilius mažiausia užsitarnavo priekaištų), o atskirais atvejais apsilenkimą su vaizduojama to meto tikrove. Kritika (kaip dažnai būna, kai jai tai nepatogu) nepastebėjo šito deguto šaukšto medaus statinėje (aš patikslinčiau- kibire), tačiau skaitytojai buvo nepermaldaujamai akyli. Neapsižiūrėjimas? Ne. Būtų galima pasiteisinti tuo pačiu nepasitikėjimu savimi ir iš dalies būtų tiesa, tačiau žinau, kad čia didžiausias kaltininkas - kompromisas su savo sąžine. Respublikos literatūriniame žurnale pasirodęs kūrinys buvo negailestingai su­kritikuotas iš tribūnos tuometinio Rašytojų sąjungos pirmininko Eduardo Mie­želaičio. Deja, paliečiant ne tuos romano momentus, kurie, mano įsitikinimu, buvo verti negailestingos kritikos, o apkaltinant mane „senamadiškumu", prieš­pastatant tuo laiku (1963 m.) pradėjusioms reikštis lietuvių prozoje psichologizavimo tendencijoms. Taip jau dažnai būna, kad pats autorius kur kas giliau mato savo trūkumus negu stebėtojas iš šono, daugiau ar mažiau linkęs pritempti aptariamą kūrinį pagal savo koncepciją. Kai kas, laiką mane nepakančių kriti­kai, gali nustebti, išgirdę, kad į savo kūrinį žiūriu reikliau ir teisiu jį griežčiau negu jo vertintojas. Kitaip ir negali būti, nes tai mano kūdikis, natūralu, kad tarp vaiko ir gimdytojo visiškas atvirumas. Tačiau nebūtina kitiems žinoti, kas mūsų šeimoje darosi. Pagaliau kiekvienas save gerbiantis tėvas nepadės pirmam, papuolusiam plūsti savo vaiką, o pasistengs pedagogiškai įtikindamas jį atsikra­tyti ydų.

Romanas „Į stiklo kalną" ne tik pirmas kūrinys, kuriuo ryžtingai pasukau į stambųjį prozos žanrą kaip epikas, bet ir himnas mano jaunystei. Knygoje pa­lyginti nedaug autentiškos medžiagos, tik vienas kitas personažas turi prototipą, dauguma čia vaizduojamų įvykių - fantazijos produktas, ir vis dėlto tai ano meto gyvenimo tikrovė, su kuria savo laiku buvo suaugusi mano vaikystė. Tai metai, praleisti gimnazijos suole, bręstančio jaunuolio svajonės ieškant kelio į literatūrą. Pagaliau, rašydamas šį romaną, mintimis ne kartą nuklydau į pradinę kaimo mokyklą, kai mokiausi pirmame skyriuje; širdis krūpčiojo sujaudinta prisiminimų, tokių man savų ir brangių, kad negalėjau be skausmo išplėšti juos iš savęs ir atiduoti bendram naudojimui. Kaip ir šito epizodo, atklydusio iš 1930 metų birželio, kai bėgau per kaimą iš mokyklos, kad suspėčiau pamatyti respublikos prezidentą, kuris su savo svita turėjo pravažiuoti pro šalį. Septyni juodi automobiliai. Skrybėlėti ponai ir kariškiai. Sveikinimo kalbos. Orkestras trenkia tautos himną. Paskui visi susėdo į automobilius ir nudulkėjo Linkuvos link, į Chodakauskų dvarą, iš kur buvo kilusi ponia prezidentienė... Stumdžiausi tarp žmonių, parietęs kraujuojančią koją (šuva, kurį mes, vaikai, kasdien erzindavome, praeidami pro vieno ūkininko kiemą, buvo nuvožęs kulnį), ir dre­bėjau, kad kas nors neatkreiptų dėmesio į mano bėdą.

Nesuprantu, kodėl ši scena taip giliai man įstrigo. Ne tik įstrigo, bet kai ra­šiau pirmąjį romaną, savo vaikystės knygą, kartas nuo karto iškildavo sąmonė­je, sukeldama grandininę asociacijų reakciją ir tam tikra prasme stimuliuodama pasakojimą. Be abejo, kiekvienas rašytojas turi panašių stimuliatorių, peninčių fantaziją, kurių veltui ieškotume jų kūriniuose. Mane nustebino vieno labai išprususio ir autoritetingo lietuvių kritiko pareiškimas straipsnyje, esą didžiausia mūsų literatūros bėda, kad rašytojai savo kūryboje remiasi ne grynu išmislu, o asmeniniais išgyvenimais. O kaipgi kitaip? Įką gi rašytojui atsiremti, jeigu ne į gyvenimo patirtį? Juk jo biografija - tai neišsenkanti terpė, maitinanti talento šaknis, suteikianti sparnus kūrėjo fantazijai. Kitas klausimas, kiek rašytojo ta­lentas sugeba atsiplėšti nuo autentiškumo, įkvėpti kūriniui sielą, galinčią pakelti jį aukščiau žemės.

***

1940 metų birželio vidurys. Prieš mėnesį man suėjo 18 metų. O dabar stoviu, dviratį apžergęs, valsčiaus miestelyje prie šaligatvio su tokiais pat bernais iš savo kaimo ir žiopsau į tarybinius tankus, su pragarišku triukšmu bildančius pro šalį grindiniu. Dulkės, dusinantis degalų tvaikas. Akinančiai plieskia kaitri saulė, negailestingai kepindama abipus gatvės nugulusią žmonių minią.

Su šia diena Lietuvos istorijoj atverčiamas naujas lapas. Ką tik radijas pra­nešė, kad prezidentas Smetona paspruko į Vokietiją, ir man pasivaidena anas vaikystės birželis su septyniais juodais automobiliais... Vos ne diena į dieną dešimtmetis tarp prezidento, su triumfu įvažiuojančio į savo uošviją, ir prezi­dento, sprunkančio nuo tautos per sieną. Tas dešimtmetis užprogramavo many­je pirmąjį romaną, kuris buvo parašytas po dvidešimties metų. Ir jau ruošiama dirva kitam - plačiam epiniam pasakojimui apie lietuvių tautos likimą hitlerinės okupacijos metais.

Štai pirmieji jo fragmentai, kurių nerasite paminėtam pasakojime, tačiau kurie nuolat ir nuolat iškils atmintyje, sudrebindami mano širdį.

...Karas. Tas baisus žodis, ištrūkęs iš taikaus valstiečio lūpų, sprogo kaip galingo užtaiso bomba, nušluojami viską aplinkui. Bričkos, karučiai, paprasti darbiniai vežimaičiai lėkė tą sekmadienio vidurdienį per mūsų kaimą su žmo­nėmis iš Joniškio bažnyčios kaip vėjo nešami ir visų ausyse skambėjo jo nešan­tis žodis:

Karas! Karas! Karas!

Dviratis tada buvo pagrindinė jaunimo susisiekimo priemonė. Visoje apy­linkėje tebuvo pora motociklų. Vienas jų birbė kartu su mumis, dviratininkais, kai visu būriu važiavome į kaimyninio kaimo ganyklas pažiūrėti numušto tary­binio lėktuvo. Kad ir kiek stengčiausi, nesugebėčiau atkurti vaizdo, kuris skai­tytojui perduotų patirtą įspūdį. Aš buvau sukrėstas iki pačių sielos gelmių. Ne metalo lauže palaidotų žmonių, kurių kūnų dalys (koja su untu, ranka...) mėtėsi per kelis metrus nuo katastrofos vietos, o netikėtos minties, kad Šie nelaimin­gieji žuvo nuo tokio pat žmogaus rankos, pakilusios žudyti, kad tai tik žudynių pradžia, atvėrusi kelią begaliniam naikinimui. Vardan ko? Kad pasaulyje vieš­patautų viena tauta, viena ideologija?

Pastarieji klausimai man kilo daug vėliau. Jiems paruošti reikėjo visų hitle­rinės okupacijos metų, turėjau pamatyti gatvės grindiniu varomus pasmerktuo­sius su Dovydo žvaigždėmis ant nugarų, išgirsti jiems skirtų šūvių aidą, prisi­minti gyvulinius vagonus, prikimštus žmonių karo išvakarėse...

Mano sieloje tvenkėsi votis, kuri anksčiau ar vėliau turėjo trūkti.

Kai 1944 metų vasarą, liepsnojant abiejų kovojančių pusių subombarduotiems Šiauliams, į mano tėviškę įžengė tarybinė armija ir netrukus užsivilkau kareivio uniformą, jau galvojau apie rašytoją, kuris, turėdamas mano išgyventą medžia­gą, galėtų parašyti įdomią knygą, Toliau bemąstydamas nusprendžiau, kad tokia knyga turėtų būti ne tik įdomi, bet ir naudinga žmonėms, po begalės išgyventų kančių ieškantiems atsakymo į svarbiausius žmonijos egzistencijos klausimus.

Kitų metų pavasarį, paskutinėmis karo dienomis Kuršo fronte, nuotaikos pagautas (laukėme įsakymo pulti), prasitariau savo kovos (vėliau ir kūrybos) draugui poetui Pauliui Širviui, kad būtinai parašysiu knygą apie karą. Tačiau kol ji gimė, praėjo lygiai 25 metai. Ir, žinoma, ne tokia, kaip tada galvojau. Ga­liu tik pasidžiaugti, kad kurį laiką pamiršau lengvabūdiškai išsprūdusį pažadą, duotą apkasuose bičiuliui, ir nesėdau rašyti knygos tik grįžęs iš fronto. Būsima­jam kūriniui tik į naudą išėjo autoriaus atsitraukimas nuo įvykių, žvilgsnis į praeitį iš atokesnės distancijos.

Kartais, peržvelgdamas savo gyvenimą, pagalvoju, kad pernelyg anksti pa­sidariau profesionaliu rašytoju. Reikia turėti polinkio į avantiūrizmą, kad, išlei­dęs ploną apsakymų ir apybraižų knygelę, išdrįstum mesti darbą ir atsidėti gry­nai kūrybai. Žinoma, galvoje pilna sumanymų, planų, bet kas iš to, jei jie kol kas tuščias popieriaus lapas? Aš manau, tokį rizikingą žingsnį žengti mane pa­skatino fanatiškas troškimas tapti rašytoju, savotiška ideefixe, lydinti mane nuo pat pradžios mokyklos.

Nuo aštuonerių metų jau tvirtai žinojau, kuo būsiu. Vaiko fantazija kartais bandydavo paversti mane agronomu, karininku ar kunigu, bet netrukus vėl grą­žindavo įrašytojo kėdę. Kol parašiau pirmą apsakymą (rodos, 1937 m.), prikūriau begalę siužetų (mano galva daugiausia tuo ir buvo užimta), kuriuos įgy­vendinus būtų išėjusi visa bibliotekėlė įvairaus žanro kūrinių. Vėliau, kai jau gyvenau Vilniuje, motina, valydama trobos aukštą, tuos grafomanijos kalnus paleido per kaminą...

***

Iki 22 metų amžiaus, kol kartu su būriu savo kaimo vaikinų išvykome į armiją, dirbau tėvų ūkyje. Šienavau, pjoviau javus, vežiau mėšlą. Nėra tokio ūkiško darbo, kurio nemokėčiau. Mieste pragyvenau keturis dešimtmečius, ta­čiau kaimas taip ir liko antrieji mano namai. Ten krykščia mano kūdikystė, lankų duburiuose taškosi basakojės vaiko dienos, dainuodama eina paskui plū­gą vyturėlio čiurlenimo lydima jaunystė. Ir visa tai daugiabalsiu aidu atsišaukia mano kūriniuose. Aš liūdžiu senojo kaimo, iš kurio telikęs graudus prisimini­mas, bet argi nenatūralu apverkti artimą mirusį?

Meilė kaimui man neleidžia abejingai šypsotis, kai matau jo kūne atsive­riant kraujuojančias žaizdas, kurias optimistai (tiksliau, drebėtojai dėl savo kai­lio) laiko nereikšmingais katino įdrėskimais. Visą amžių nesutariau su mokan­čiais puse lūpų šypsotis, matyti tik tai, kas patogu, klausytis tik to, kas malonu ausiai. Įkišęs galvą į smėlį kaip strutis, nuo pavojų nepabėgsi. Jeigu mūsų kai­me įsišaknijęs girtavimas, sumaterialėjimas, pašlijusi dorovė, ką aš parodžiau romane „Degimai", tai didele dalimi kaltos nusiraminimo nuotaikos, paaukštin­ta optimizmo temperatūra. Mūsų dienų rašytoją aš suprantu ne vien kaip įdomų pasakotoją, kurio kūryba teikia estetinio pasigėrėjimo, taurina žmogų, bet ir kaip kovotoją, negailestingai apnuoginantį konjunktūros pagimdytas blogybes ir padedantį visuomenei jomis atsikratyti. Jo atsakomybė tautai milžiniška. To­dėl tai suvokdamas niekada nepradėdavau kūrinio, kol rašyti jį priversdavo vidinė būtinybė. Ir, žinoma, nesiimdavau temos, nebūdamas įsitikinęs, kad ge­rai pažįstu pasirinktą objektą.

Kartais gyvenimas mane ruošdavo naujai knygai ne vieną dešimtmetį. Štai romanas „Chameleono spalvos" vienintelis kol kas mano kūrybinėj biografijoj miesto tema. Turėjau pragyventi Vilniuje daugiau kaip trisdešimtį metų, pamilti šį miestą, kaip mylėjau mane išauginusį kaimą, kad kiltų nenumaldomas noras parašyti tokią knygą. Net neįtariau, kad kūrybinė veikla prie šio romano mano pasąmonėje prasidėjo pirmaisiais pokario metais, labai greitai po to, kai buvu­sio artojo koja nužengė ant asfalto. Niekada nepamiršiu beveik ištisai karo su­griauto Vilniaus vaizdo, kruvinu randu įsikirtusio man į širdį. Ir karšto darby­mečio - vienų šviesiausių gyvenime valandų, kai talkindavau atstatant miestą.

Kai po kelerių metų Vilnius atsistojo ant kojų, aš žinojau, kad jo naujuose mūruose įcementuotas ir mano prakaito lašas.

Ir tai buvo mudviejų suartėjimo pradžia. Taigi dar vienas romanas.

Po kiekvieno stambaus kūrinio, dažnai net jo dar neparašęs, pasijunti dva­siškai išsekęs, pasenėjęs. Būtina pasinerti į gaivinantį šaltinį, kad atgautum jė­gas. Man toks šaltinis - kūryba vaikams. Priešokiais nuo kapitalinių darbų esu parašęs solidų tomą pasakėlių bei pasakų-apysakų ir džiaugiuosi, kad daugelį jų skaito ir suaugę. Kartais juokais pagalvoju: ko gero, laikas gali parodyti, jog tie „atokvėpių trupiniai“ yra geriausia, ką esu parašęs. Bet aš nekreipiu dėmesio į tokį minties išsišokimą. Ar negana to, kad, persikėlęs į vaikų pasaulį ir davęs fantazijai visišką valią, kuriam laikui nutrenkiu į šalį sunkius epiko realisto re­težius, atjaunėdamas dvasia ir kūnu?

Sunki rašytojo dalia, bet niekad nuoširdžiai nesigailėjau ją pasirinkęs. Man jau per šešiasdešimt. Taigi ne taip jau maža metų našta. Tačiau nesunku ją pa­kelti, kai šalia turiu ištikimą gyvenimo draugę - žmoną Ireną, subtiliai suvo­kiančią mano jausmų pasaulį, palaikančią mano siekius ir troškimus. Jeigu lai­kas leis, dar ne kartą teks nerti į stebuklingą atgaivos šaltinį nešamam pasakos sparnų, kad pakaktų jėgų naujiems darbams, kurie, kas žino, gal tik man vienam atrodo labai svarbūs.

1967-1985 m.

Jonas Avyžius

Likimo pirštas

Tada dar nesuvokiau, kad jos buvimą, kurį šiandien galiu pavadinti šventa globa, jausiu visą gyvenimą. Kad ateis diena, kai Motina pakirsta klastingos ligos nugrius po neprinokusiais vaisiais apkibusia obelimi, o aš, to nežinodamas ir būdamas toli, džiaugsiuos užbaigęs vieną sau reikšmingą darbą. O po to to­liau žengsiu gyvenimo vingiais, bet dabar jau laiminamas jos, žemės kankinės, vėlės, nusipelniusios amžino išganymo, nes Motinos viltis kaip ir daugelio, ne kiek saulės mačiusių šioje ašarų pakalnėje, buvo Dangaus teisingumas.

Taip, visa tai, ką čia pasakiau, bus tik ateityje. Po dešimtmečių. O šiandien mano mama, palyginti, dar jauna, nors aptukusi, visa suprakaitavusi (pašėlusiai karšta vasaros diena), jaunatviškai išraudusi siuva iš trobos į kiemą ir atgal pa­laidais plaukais, nes per staiga užgriuvusius darbus nespėjo susukti į kuodelį. Mes, vaikai, irgi įtraukti į užvirusio darbymečio sūkurį: reikia vertingesnius daiktus suslėpti nuo artėjančio fronto. Motinai komanduojant padedame pakuoti į ryšulius ir tempiame už trobos ant daržo, kur vėpso šviežiai išraustos duobės. Dėl visa ko iš vakaro pakrovėme dvikinkį vežimą, kuris laukia daržinėje, kada reikės ir aplamai ar reikės kinkyti arklius.

Visas kaimas šiandien suklusęs, taisantis sparnus pakilti tarsi paukštis, pa­jutęs vanagą. Laidoja daržuose ką kas turi geresnio nesislėpdami, pavojaus aki­vaizdoje pasijutę artimesni už artimiausius gimines.

Lėtakalbis tėvas, kažin ar dešimt žodžių nuo ryto pasakęs, niūriai žvilgčio­ja į šventvagiškai giedrą dangų, kai jame pasigirsta praskrendančio lėktuvo riaumojimas. Parimęs ant molėta žeme aplipusio kastuvo jis primena duobkasį. Negaliu pakęsti perdėto dramatizmo. Vos pora mėnesių, kai užbaigiau dvide­šimt dvejus metus, kasdien stiprėjantis karo dievo riaumojimas Rytuose man žadina daugiau smalsumą negu gąsdina. Tuo labiau, kad viena koja aš jau anoje pusėje. Išsikasiau šautuvą, kurį buvau radęs nutėkštą į griovį, bėgant iš Lietuvos rusams keturiasdešimt pirmaisiais. Turiu ir lašinių atsipjovęs, ir duonos po­rą abišalių. Užteks pradžiai. Negaliu sakyti, kad man jau vaidenasi karo žygiai, tačiau ir mirties kvapo nejaučiu.

Mano artimiausias bičiulis Ignius tvirtai apsisprendęs trauktis iš Lietuvos, jeigu raudonasis tvanas veršis toliau, pralaužęs sutrūkinėjusį vokiečių gynybos žiedą. Tėvams tai būtų tragedija: vienintelis sūnus. Vakar atvažiavau dviračiu į jų skurdžią sodybėlę (septyni hektarai antrarūšės žemės) ir karts nuo karto pasiklausydami gūdaus artilerijos griaudimo prakalbėjome iki sutemų.

-Tau gal nieko, nesi niekur prikišęs nagų, o mūsų Ignius buvo reicho darbo tarnyboj, nedovanos, - samprotavo Petraitis, nervingai dangstydamas delnais rauplėtą veidą, pajuodusį nuo nemigos.

Ta Igniaus tarnyba Vokietijoj man neatrodė kažkoks nusikaltimas, juk ne savo noru išvažiavo, nors ir troško pamatyti pasaulio.

-Ne, ne, Joneli, motinos širdis nujaučia, kad jam čia galas, - ašarojo Pet­raitienė, taip susenusi paskutinėmis dienomis, kad atrodė lyg būtų savo vien­turčio senelė.

-Nėra ko iš anksto ašarų lieti, - guodėme mudu su Igniumi senuosius. -Jei rusai ir užeis, tai vargu ilgai čia užsikars. Visas pasaulis bijo bolševikų kaip maro. Jeigu iki šiol Vakarų sąjungininkai buvo jų pusėje, tai tik todėl, kad rei­kėjo sutramdyti Hitlerį. Dabar Vokietija, atrodo, baigiama paklupdyti. Gal jau rytoj išgirsime, kad sąjungininkai ištiesė ranką savo priešams ir drauge su Ver­machto divizijomis pasuko prieš Maskvą. Ir Lietuva vėl bus nepriklausoma. Grįšime su ginklu rankose kaip išvaduotojai.

Neilgai trukus paaiškės, kiek daug naivumo buvo mūsų pranašystėje. Tada dar nesupratome, kad tautų likimą sprendžia ne aukščiausiais dorovės principais pagrįstas teisingumas, o nežabotas nugalėtojų pragmatizmas. Pasaulio galingieji nusiplaus rankas, įmetę besočiui žvėriui į nasrus atsipirkimo auką, o paskui, kai ji jau suvirškinta (šimtai tūkstančių nekaltų gyvybių) veidmainiškai apgailes­taus. Tačiau storulis anglų lordas su nepaliaujamai smilkstančiu cigaru panosėje ir Amerikos numylėtas prezidentas invalido vežimėlyje, savo laiku buvo mums dievukais, taps mano mažos tautos duobkasiais, niekada neišdžius kraujas, užtiškęs nuo Stalino-budelio kirvio ant anų iškilnių ponų krakmolytų marškinių.

Grįžau iš Petraičių po vidurnakčio, lydimas Igniaus. Buvo taip šviesu, kad galėjai laikraštį skaityti. Ne tiek nuo mėnulio šviesos, kurią dosniai žėrė pil­natis, kiek nuo virš Šiaulių kabančio prožektorių sietyno. Net čia, už trisdešimt kilometrų tiesia linija, regis, jautėme krūpčiojant žemę nuo nesibaigiančio ga­lingų bombų sprogimo.

-Rusai... - kimiai pratarė Ignius.

Žinoma, rusai, nes vokiečių lėktuvai nebesirodo. Trečią naktį taip, kas gi beliks iš miesto?

Pastovėjome kol baigėsi bombardavimas, tarsi pagerbdami žuvusius, ir to­liau varėmės dviračius duobėtu lauko keliu, spaudžiamu čia pabalusių žiem­kenčių sienos, čia vasarojaus, kuriam pasibaigus subrizgėdavo trąšūs cukrinių runkelių lapai, o kitoje keliuko pusėje atsiverdavo bulvių varsna, dvelkianti vos užsimezgusiais žiedais.

Abudu apėmė tokia nuotaika tarsi drauge esame paskutinį kartą. Tai paju­tome be žodžių, kaip neišsakytą mintį, kurią atspėdavome vos draugo lūpoms prasivėrus, Kalbėjome ir kalbėjome. Pagauti nesuprantamo azarto, tartum nu­jausimi, kad vėliau nebebus progos viens kitam išlieti širdį. O kalbėti buvo apie ką kaip visad, kai susitikdavom: rišo dvasinė giminystė, sustiprinta tų pačių perskaitytų knygų, jų pažadinti troškimai, viltys, svajonės. Ir dar - mokyklos įkvėptas patriotizmas, kurį Šiandien pavadinčiau šventu.

Niekada nepamiršiu to meto, kai mūsų, šešiolikmečių, iliuzijoms buvo suduotas pirmas  skaudus smūgis. Buvome mokomi aukotis Tėvynei negailint gyvybės; o kol ji to nereikalavo, už paskutinius centus pirkome Ginklų Fondo ženklus ir su pasididžiavimu klijavome į knygutes. Mums buvo sakoma: tuo jūs stiprinate Lietuvos kariuomenę, kuri kritišką valandą stos ginti valstybės nepriklausomybę. Mes didžiavomės savo lietuviška armija, mylėjome ją, ja tikėjome. Žūsime, bet apginsime Lietuvą. Tai buvo tartum visos tautos priesaika.

Ir štai 1938 metų ankstyvas pavasaris. Kaimyninė Lenkija, paskatinta agresyvios Hitlerio politikos atsiplėšė kąsnį - TeŠino sritį - nuo mirtinai sužeisto Čekoslovakijos kūno ir taiko į Lietuvą. Mūsų vyriausybei įteikiamas ultimatumas, reikalaujantis užmegzti diplomatinius santykius. Tš esmės tai izoliacinės politikos atsisakymas, protestuojant dėl Vilniaus užgrobimo, lenkams sulaužius Suvalkų sutartį. O tuo pačiu ir atsižadėjimas principų, kuriais buvo grindžiama Vilniaus krašto išvadavimo idėja. „Greičiau geležis pavirs į vašką, negu mes išsižadėsime Vilniaus...“ Tušti žodžiai, kuriais mus tiek metų maitino! Per dvidešimt keturias valandas pamirštamos mūsų tautiečių kančios okupuotame krašte, palaidojamos visos tautos viltys. Aukštieji valdžios vyrai, praradę bet kokią savigarbą, bailiai pritupia nuo antausio, šluostosi spjūvį nuo veido. Ką gi, nemalonu, bet argi mes ne baudžiauninkų ainiai?

O po metų vėl. Geležimi kaustyti kryžiuočių palikuonių batai trempia Lietuvos pamarį. Buvo mūsų Klaipėda, o nūnai vokiečių Memelis. Pats Hitleris teikėsi atplaukti asmeniniu laivu į užgrobimo iškilmes. Maža tauta apiplėšta ir pažeminta, tačiau jos vadai susitaiko su tuo kaip su neišvengiama būtinybe. Visiems aišku, nepasotinamo grobuonies nykštukui nenugalėti, bet kodėl be šūvio pakelti rankas? Kur jūsų šventa priesaika, karingi pareiškimai gintis iki paskutinio kraujo lašo, frakuoti ponai? Atrodo susitaikyta su mintimi, kad tautos

skurdo sąskaita apginkluota (moderniškai, lygiuojantis į europinį lygį) Lietuvos kariuomenė laikoma tik šventiniams paradams. Mes, vyresniųjų klasių gimnazistai, tada su ašaromis akyse šaukėme mokytojams nepriimti ultimatumo (tartum tai būtų jų galioj), siūlėmės užsirašyti savanoriais tėvynės ginti, mūsų karštos širdys kaip ir pernai, lenkams metus Lietuvai iššūkį, troško pasiaukoti ant laisvės aukuro, bet geraširdžiai tautos tėvai gelbėjo valstybę nuo kraujo praliejimo, paaukodami jos garbę.               

Lietuvos karo mokyklos absolventui duodant priesaiką būdavo kardu paliečiamas petys ir tariami sakraliniai žodžiai: „Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk! Kardą reikėjo pakelti ir 1939 metų rudenį, Tarybų sąjungai metus ultimatyvų iššūkį, bet ir šį, trečią kartą, jis liko makštyse. Už Vilnių Maskvai buvo sumokėta sutikimu įsileisti karines bazes, kurios bus pirmas kastuvas že­mių ant mūsų nepriklausomybės karsto. Visoje Lietuvoje skambėjo pranašiški Pupų Dėdės žodžiai: Vilnius mūsų, o mes rusų...

O paskui baisioji birželio penkiolikta. Lietuva, išduota trumparegių vadų, pradėjo etapinę kelionę į Sibirą... Jeigu ne karas, ne vokiečių okupacija, kas ži­no, gal ir mudu su Igniumi nematytume šiąnakt baltos mėnesienos? Galėjome, žinoma, nematyti ir Hitleriui užėmus Lietuvą, jei būtų pasipriešinta, tačiau šiuo atveju Lietuvos padėtis tarptautinės teisės atžvilgiu būtų analogiška kitoms trečiojo reicho užgrobtoms valstybėms, kurios po karo atstatys savo nepriklau­somybę: raudonoji armija šiandien veržtųsi kaip okupantė į kitos okupantės aneksuotą valstybę, o ne kaip tariama tariamos Tarybų Lietuvos išvaduotoja. Per šešerius hitlerinės okupacijos metus tauta būtų daug praradusi, bet viso pa­saulio akyse apgynusi savo garbę. Istorija žiauriai keršija, kai norima ją per­gudrauti. Anksčiau ar vėliau mes visi tampame pražūtingo kompromiso įkaitais ir pagaliau išmuša valanda, kai kiekvienas už tai turi sumokėti pagal savo iš­gales aukščiausią kainą.

Mudu atsisveikiname (kietai spaudžiu surambėjusi kaimo berno delną) ir tvirtai nusprendę, kad esame palytėti bendro likimo piršto, sėdame ant dviračių ir sukame į priešingas puses.

O kitą dieną, kaip jau pradžioje minėjau, tas turto slapstymas krienų pri­augusiuose daržuose. Dalis būtiniausių daiktų sukrauta į vežimą daržinėje. Nu­spręsta laikinai pasitraukti į nuošalesnius vienkiemius, jeigu kaimas atsidurs fronto zonoje.

-Aš tai kojos nekelsiu iš savo namų, - sako tėvas su kieta kaulėtoveido išraiška. - Kaip Dievas duos, tegu taip ir būna.

Motina tik giliai atsidūsta, beviltiškai numodama ranka. Ir ji liks, nes jeigu tėvas, paprastai visur jos stumdomas, tokiu tonu pasakė, su domkratu jo neiš­judinsi iš vietos.

-O vaikai? - išgirstu vos ne šnabždesį.

-Tesižino... - iškošia pro ūsus, gūbrindamas iš trobos tartum vejamas.

Mūsų troba galu į vieškelį, tašytų rąstų, šlapiuojančiomis kertėmis, kurios per žiemos šalčius šerkšnija ir ledija. Oi kiek esame prisikentėję, prišalę, kad tam nevykėliui meistrui rankos nudžiūtų. Buvo užsimota pristatyti ir antrą galą, seklyčią su kambariu svečiams, tačiau tėvų kišenė ne iš karto išnešė net įrengti gryčią: ne tik man, vyriausiam, bet ir abiem seserims kūdikystėje teko pašliaužio­ti moliu plūktoje asloje, kol prieš kelerius metus buvo sudėtos grindys. O durys trobos gale nuo daržo, pro kurias būtų vaikščiota į išsvajotą seklyčią, taip ir liko užkaltos iki namo perstatymo. Prie vokiečių miklus ūkininkas galėjo prasima­nyti statybinės medžiagos, pasisamdyti meistrus, bet visa tai ne mano lėtaeigiui tėvui, temokančiam nuo tamsos iki tamsos sąžiningai vilkti juodo jaučio jungą

Nueinu į pirtį. Ten, po išpuvusiomis lentomis, paklotomis vietoj grindų, už­kištas mano šautuvas. Tebėra. Ir dvi apkabos šovinių, suvyniotų į alyvuotą sku­durėlį. Kai tik Ignius duos ženklą. Netuščiomis rankomis būsiu, dėkui Dievui...

Praslenka diena, o iš Igniaus nėra jokios žinelės. Nulekiu dviračiu į Petrai­čių vienkiemį. Vieni seniai, nuo vakar dienos Ignius dingęs kaip vandeny. O ar­tilerijos kanonada, pritariant galingam bombų sprogimui, griaudžia jau, regis, visuos kraštuos. Girdėti kalbant, esą, iš Šiaulių telikusios griuvėsių krūvos.

Motina, kažką įtardama, sekioja išsigandusiomis akimis kiekvieną mano žingsnį. Nejaugi suvokia, kam esu pasiryžęs, nors nė žodžiu neprasitariau? Tė­vas ramus, tvirtai apsisprendęs. Kaip ir aš.

Ryte per kaimą pravažiavo keli pabėgėlių vežimai.

-Ir tie mirties ieškoti, - bamba tėvas, įsikandęs savo neatskiriamą cigarniką. - O ji ir neieškoma ateis ten, kur skirta.

Apie pietus, pašėlusiai spiginant vidurdienio saulei, į kaimą įšliaužia vežimų gurguolė. Iš šonų matyti keletas raitų, ant vieno kito galvos uniforminė ke­purė, per pečius šautuvas arba dėklas su pistoletu prie diržo, juosiančio paprastą švarką. Vežimuose, prikrautuose ryšulių ir lagaminų, vartosi gana linksmai nu­siteikę vyrai, daugiausia jaunimas, tarp kurio matau ir porą nepažįstamų moterų; O štai ir mano Ignius! Iššoko iš kažkurio vežimo, moja ranka, pamatęs mane kieme: važiuojam!

Velniai griebtų, negalėjo anksčiau įspėti! Puolu į kamarą, kur paslėptas mano ryšulėlis su maistu, o paskui, jį pasibrukęs po pažastimi, į pirtį šautuvo.

Bet po lentomis, riebalais apvarvėjusiomis nuo dešrų rūkymo, tuščia. Vartau vieną po kitos slidinėdamas kaip ant ledo; kiekvienas centimetras iščiupinė­tas, šliaužiojant ant keliais, deja...

-Kas atsitiko, Jonai?! - šaukia Ignius nuo vieškelio, pamatęs mane išsi­paišinusį, išsitaukavusį.
Ausys dega, nors į žemę prasmek kokia gėda.                                           

-Kažkas nujojo šautuvą... - išrėkiu, per sutartiną vyrų kvatojimąsi negir­dėdamas savo balso. -Surasim kitą! - atlekia nuo gurguolės padrąsinimas.

-Betgi į katu panašus! -juokiasi Ignius, apsirengęs kaip frantas: su kak­laraiščiu, išeiginė eilutė...

- Nieko, turim gražių mergelių, nupraus, - kitas balsas pro juoką.

Tėvas stovi ant trobos laiptelių sustingęs kaip paminklas Lietuvos artojui. At­rodo abejingas viskam, išskyrus savo ūkį, kol nesujuda ūsai ir neprasiveria lūpos.

 - Žinot ką aš jums pasakysiu, vyrai, - taria ramiu balsu, tačiau taip galin­gai skambančiu, kad, regis, lempa užgestų, kaip kartais atsitikdavo, kai jis prie alaus ąsočio uždainuodavo su kaimynais,- jūs susiruošėt, jūs ir važiuokit su Dievo padėjimu, o mūsų kiemą palikit ramybėje, mes mirsim lovoj kaip mirė mūsų tėvai, kai išmuš mirties valanda. Tepadeda jums Aukščiausias. Važiuoki­te, važiuokit... - pakelia ranką tartum laimindamas. Ir šiandien matau jį ant tų seniai supuvusių trepkų tartum kokį apsišaukėlį pranašą sakykloje.

Na taip: tas šautuvo prapuldymas - tėvo darbas, dabar jau aišku. Puolu ant vieškelio, nepastebėdamas, kad neturiu ryšulio: pamiršau pirty benaršydamas po lentomis. Ne, to seniui niekada nedovanosiu! Ar ne tokių žmonių dėka Lie­tuva atsidūrė ten, kur šiandien yra?

Motina stovi atsišliejusi tvoros. Baltesnė už išdžiūvusį molį pakelėje. Kie­tai suspaustose lūpose pasmaugtas neištartas žodis.

-Mama, atleisk... ir palaimink, - vapalioju tiesdamas rankas apkabinti.

Ji kažką šnibžda apvytusiomis lupomis. Turbūt maldą savo Viešpačiui, ku­rio seniai telikęs kurtus aidas mano širdy.

Ir akimirksniu aš smengu į prasivėrusią praeities bedugnę. Tik vienai aki­mirkai, pats to nesuvokdamas, tačiau šią valandą ji tokia, toji akimirka, kad gali sutalpinti šimtmečius. O ten, tuose šimtmečiuose, mano būties pradžia. Ir aš matau ją, bedugnei prasivėrus, kartu su pirmu prabudusios sąmonės blyksniu. Šiltas motinos glėbys. Glaudžiuosi prie jos peties kaip kareiviu būdamas glau­stuos prie žemės nuo švilpiančių kulkų. Ant vieškelio ties kiemu erzeliuoja či­gonų taboras. Vaizdą, kurį galėčiau matyti pro galinį langą, užstoja tiršti mo­tinos plaukai, kaštonine uždanga krintantys iki juosmens. Užsimerkęs slepiuosi už tos rožių aliejumi dvelkiančios širmos, drąsinamas liūliuojančio balso: „Ne, ne, neatiduosiu čigonams savo vaiko...“

Ir dabar aš vapalioju kaip skenduolis šiaudo įsikibęs to kūdikystės paveiks­lėlio. Apie čigonės pranašystę, kurią motina kartais prisimindavo. Kad sulauk­siu žilo plauko, kad pagarsėsiu, o tu, mama, gyvensi pas mane mieste. Tai ko šiandien drebėti, jei išvažiuoju su Igniumi?

Niekus vapalioju, užhipnotizuotas jos žvilgsnio, regis, jau žvelgiančio į aną pasaulį ir iš ten matančio savo vaiko ateitį geriau už visus nuodėmingos Žemės aiškiaregius.

-Važiuokit, važiuokit! - trimituoja baudžiauninkų ainis nuo savo lentinio paaukštinimo.

Skamba balsas ausyse kaip per sapną. Tie ties kiemu susigrūdę vežimai irgi sapnas. Realybė tik priešais stovinti motina, jos akys. Ašaros, pabirusios džiovinto molžemio skruostais. Begalinė kančia, Šaukianti pasigailėti arba už­mušti. Savo ranka savo tikrą motiną...

Niekada nemaniau, kad per kelias akimirkas galima tiek daug aprėpti. Nie­ko neprisiminti, apie nieką negalvoti, tačiau viską kas tau yra buvę brangiausio susieti į visumą, pasverti virpesiais ir padaryti sprendimą. Nemaršiomis pasą­monės akimis išvydus kūdikystės sodą, save po obelimi saulėtą vasaros dieną, per stebuklą prisikėlusį iš mirtinos ligos patalo; tačiau dar išsekusį, mamos čiaatneštą su pagalvėmis, tik nuojauta suvokiantį, kad už išsaugotą gyvybę turi būti dėkingas jai, savo motinai, davusiai tą gyvybę, o dabar ją apgynusiai, nes pati giltinė būna bejėgė prieš begalinę motinos meilę.

-Mama, nereikia ašarų... Suprask mane, mama... - sakau, dėdamas ran­kas ant jos silpnų pečių, viską galinčių pakelti, tik ne savo vaikų praradimą.

Lūpos prasiveria tarsi išsprogdintos širdį veriančio klyksmo:

-Nepalik mūsų, vaikeli! Nepalik mūsų!

Puolu į išskėstą glėbį kaip kūdikystėje slėpdamasis nuo pasidingojusio baubo. Ir jaučiu kaip ji sudribusi mano rankose slysta žemyn tarsi norėdama kiaurai į žemę prasmegti, kad pagaliau baigtųsi visą amžių kentėjusios motinos kančios. Suklumpu prieš ją irgi klūpančią. Vien išverktomis akimis maldaujan­čią, bet nelaiminančią. Viešpatie, kuris kuriam pagaliau turime atleisti?!

Pakeliu ją nuo žemės drebančią, sunkiai alsuojančią ir vedu į trobą.

O vežimai važiuoja pro mūsų kiemą. Važiuoja ir važiuoja. Ir vyrai raiti šalia joja. Į nežinią, o gal ir į mirtį. Vieškelio dulkės kyla iš po ratų ir debesimis gula ant pablyškusių medžių, trobų langų, numirėliška spalva nudažo žmonių veidus.

Po kiek laiko sužinosiu, kad gurguolė su kuria traukėsi Ignius, susidūrė su šarvuotais sovietų daliniais palatvėje už Žagarės, daug kas žuvo, ir visą amžių jausiu kartų priekaištą savo jaunystės draugo, irgi padėjusio ten galvą. Net ne­apsikabinome paskutinį kartą...

 

IRENA LITVINAITĖ-AVYŽIENĖ

Varpai .- 2007, Nr. 22

„BŪK PALAIMINTAS, GIMTINĖS ILGESY!"

Pirmą kartą važiuoju į Jono Avyžiaus gimtinę, į jo būties ir kūrybos pra­džių pradžią. Vykstu į 80-mečio paminėjimą, jauno, talentingo joniškiečio tautodailininko Ryčio Čiagaus sukurto ąžuolinio stogastulpio J. Avyžiui ati­dengimo iškilmes. Pakvietė Jono vadinamos „darbščiosios mūsų kultūros bitelės" - Joniškio viešosios bibliotekos (dabar jo vardu pavadintos) dar­buotojos, kurios labai nuoširdžiai rūpinasi savo kraštiečio rašytojo kūrybos sklaida ir asmenybės įamžinimu gimtinėje. Žvelgiu pro autobuso langą į Šiaurės Lietuvos lygumas, ir, nors anksčiau neteko čia lankytis, viskas at­rodo tarytum matyta, skaudžiai pažįstama iš Jono pasakojimų ir jo knygų. „Nuobodus mano tėviškės peizažas - vien lygumos, lygumos, - yra sakęs. - Užtat toli ir plačiai matyti".

Turbūt dėsninga, kad plačiose, derlingose Šiaurės Lietuvos lygumose gimė net du mūsų literatūros epikai - Marius Katiliškis ir J. Avyžius, labai vienas kitą gerbę ir vertinę vienas kito kūrybą. Tai liudija išlikę laiškai. Tą­syk žvelgiant pro autobuso langą prieš akis iškilo raiškiai, psichologiškai talpiai J. Avyžiaus nutapytas jo pirmojo romano „Į stiklo kalną" vaizdas, paskutinės romano eilutės: „Benius stovėjo susikūprinęs, vidury vieškelio. Pakilęs vėjas nešė pažeme sniegą, užlygindamas šviežius pėdsakus ir prieš akis plytinti bedvasė lyguma atrodė dar nykesnė". Tartum mačiau Joną, dro­vų kaimo vaikinuką, stovintį savo pasirinkimo kryžkelėje.

Iš čia, iš Mėdginų - keturiasdešimties kiemų kaimo, J. Avyžius išėjo į platų, žvyruotą savo gyvenimo ir kūrybos vieškelį. Iš čia jis atsinešė savo tėvelių - Domicėlės Kragytės ir Kazimiero Avižių - paveldėtus geriausius lietuvio kaimo žmogaus bruožus: darbštumą, sąžiningumą, atkaklumą, tie­sumą, kuklumą, socialinio teisingumo jausmą. Ir meilę bei pagarbą žemei, doram žmogaus darbui. Jonas mėgdavo kartoti savo mamos posakį: „Kas beria grūdą mylėdamas, tas neverks duonos turėdamas". Jonas išaugo tra­dicinėje patriarchalinėje vidutinių ūkininkų šeimoje, kurioje buvo gerbia­mi tėvai, vyresni žmonės, nežeminami samdiniai. Labai geras Jonas buvo ir mano tėvams, ypač artimas su mano mama. Jis dažnai maloniai nusi­stebėdavo, kad „tavo mama pasakė lygiai taip, kaip mano mama pasakytų". - Ir džiugiai pridurdavo: „Nors tavo mama miestietė (buvo gimusi Rygoje, gyvenusi Kaune ir Vilniuje - I.L.-A.), o mano kaimietė - jos būtų radusios bendrą kalbą". Nes tą tarpukario krikščioniškai išauklėtą kartą siejo išpaži­nimas tų pačių dvasinių, moralinių vertybių, kurias jos įdiegė savo vaikams ir kas mudu su Jonu taip suartino.

J. Avyžius iš 77-erių savo gyvenimo metų 55-erius praleido mieste, Vil­niuje, bet visa savo esybe išliko kaimo vaikas. Jono bičiulis rašytojas Myko­las Sluckis mėgdavo sakyti: „Tu, Jonai, - tikras kaimietis". Ir teisybės dėlei pridurdavo: "Bet Mikelis (rašytojas J. Mikelinskas - I. L.-A.) - dar dides­nis kaimietis". Tai buvo pagyrimas, kad Jonas išliko savimi tiek kūryboje, tiek gyvenime, išsaugojo Joniškio krašto kalbos gražumą, kaimo žmogaus psichologiją. Todėl tokie sodrūs ir gyvi jo knygų personažai, tokia raiški, turtinga jo romanų kalba. Gimtinės vaizdai persmelkia visą jo kūrybą. „Dė­kok laimingam atsitiktinumui, Jonai, kad gimei ir užaugai savo Mėdginuose tarp įdomių kaimo žmonių, - radau įrašą jo vėlesniuose užrašuose, - ne­glostomas gyvenimo paplaukiui, kad gyvenimas neįmetė tavęs kur nors į sterilią paukštidę, kurioje būtum lesinamas vitaminizuotomis kruopomis ir girdomas distiliuotu vandeniu".

Jonas labai aukštino kaimo žmogų, buvo konservatyvių pažiūrų. Ne-

patikliai, nepalankiai žiūrėdavo į kaimiečius, kurie išlekia gyventi į miestą arba baigę mokslus negrįžta gyventi ir dirbti į tėviškę. Jis sielojosi dėl tuš­tėjančių sodybų, nerimavo, kad neprarastume gimtosios kalbos švarumo, kad žmogus išliktų žmogum, neužmirštų tautos papročių ir tradicijų. O tradicijas jis labai gerbė. Kai prieš 30 metų Prūdiškio sodyboje paruošiau pirmąją mudviejų Kūčių vakarienę, papuošiau Jono iš miško atneštą eglutę, jis susigraudino iki ašarų: „Ačiū tau. Tu sugrąžinai mane į vaikystę, - pa­sakė bučiuodamas ranką. - Šitiek metų nesėdėjau prie švento Kūčių stalo". Savo netekėjusiai giminaitei, kai ši ko prireikus užeidavo pas mus Vilniuje, grubokai priekaištaudavo: „Grįžtum į tėviškę, ten būtum „liktarna", reika­lingas, gerbiamas žmogus, o čia, mieste, tesi pilka vištelė ant asfalto". Aš stengdavausi ją užtarti. Jonas atremdavo: „Tu - kas kita, išaugai ant asfal­to, drebi varlytę ar pelytę pamačiusi, net karvės bijai". Negalėdavo suprasti, kaip man, trečios kartos miestietei, gali būti romantiški ir mieli, jo akimis tokie pilki ir šalti miesto mūrai. Tad kartą ištempiau jį į savo gimtąjį Kauną, kurio jis beveik nepažinojo, išvedžiojau po savo „šventas" vietas. Parodžiau senąjį Žaliakalnio funikulierių, nusileidome granitiniais Kauko laiptais, pasėdėjome Karo muziejaus sodelyje prie fontano su Nykštuku, pasivaikš­čiojome Nemuno krantine, Laisvės alėjos bulvaru, papietavome mano tėvo pamėgtame „Metropolio" restorane. Papasakojau apie didįjį 1946 metų po­tvynį, kai buvo apsemtas net miesto sodas ir nebent valtele galėjai nusigauti prie didingo teatro pastato, o Nemuno srovė plukdė bakūžę su katinėliu ant stogo - vieną ryškiausių mano vaikystės įspūdžių. Netgi nusivedžiau į Gailestingosios Jėzaus širdies bažnyčią su įstabiomis dailininko Liudo Trui-kio archangelų freskomis; bažnyčią, kurioje mane krikštijo, kur priėmiau Pirmąją komuniją ir kur vaikystėje procesijos metu barsčiau gėles, giedojau vaikų chore. Parodžiau gražiausią Kauno vaizdą - miesto panoramą nuo Vytauto kalno, kuri man tokia pat nostalgiška ir brangi, kaip Jonui jo Šiau­rės Lietuvos lygumos.

Toji kelionė į mano vaikystės Kauną inspiravo pradėti rašyti romaną „Mažylė - didžioji mano meilė" (deja, jis nebaigtas, parašyti tik keli skyriai). Vėliau ne kartą važiuodavome „papietauti į Kauną". Tai mano gimtadienio ar kita kokia proga pasiūlydavo Jonas, žinodamas, kad tokia išvyka suteiks džiaugsmo. Kauno vaizdai, ypač mano mamos pasakojimai iš tarpukario Kauno gyvenimo jam labai pasitarnavo rašant romaną „Ir išmuš tavo valan­da". Kai kuriuose šio romano personažų atpažįstu savo tėvų bruožus. Beje, J. Avyžius pirmą kartą Kaune lankėsi 1937 metais su Joniškio gimnazijos ekskursija, Kauno sporto halėje stebėjo istorines Europos krepšinio rungty­nes. Su pasididžiavimu mėgdavo prisiminti paskutinį lemiamą Prano Lubi-

no metimą, kai lietuviai tapo Europos krepšinio čempionais. Pats jaunystėje žaidęs krepšinį, leidęs (pats vienas) „Mėdginų krepšinio" „žurnalą", buvo entuziastingas žiūrovas, didelis „Žalgirio" gerbėjas, kol žaidė vieni lietuvai­čiai, be nusipirktų „legionierių".

Jonas ilgėdavosi kaimo. To vakarykščio. Sakydavo: niekados nebūčiau palikęs kaimo, jeigu ne priverstinė mobilizacija 1944 metais į sovietinę ar­miją, nuo kurios nepavyko išsisukti (nuo Vermachto ir Reicho darbų buvo pavykę išsislapstyti). O pasitraukti į Vakarus, artėjant rusams, kaip buvo su bičiuliu Ignium pasišovę, neišleido suklupusi ant kelių motina: „Nepalik, vaikeli, mūsų! Nepalik mūsų!" (tai jaudinančiai aprašė „Likimo piršte", kurį almanachas „Varpai" išspausdino po autoriaus mirties). Beje, toji gurguolė, su kuria traukėsi jo bičiulis, už Žagarės susidūrė su šarvuotais sovietų da­liniais. Kasžin, gal ir Jonas ten būtų padėjęs galvą, kaip jo draugas Ignius... Dar ilgai, pasakojo, sapnuodavęs kaimą. Ir paskutiniame nebaigtame J. Avy­žiaus romane „Ir išmuš tavo valanda" jam išsiveržia tokios eilutės: „O būk palaimintas, gimtojo kaimo ilgesy!" Ir tą lemtingąją, tvankią 1999 m. liepos 7-osios naktį, jo paskutinę gyvenimo naktį, kai Jonas pramerkė akis ir aš pasilenkusi paklausiau, gal ko norėtų, Jonas sušnibždėjo: „Taip norėčiau pa-braidžioti basas po rasotą pievą..."

1972 metais J. Avyžius Prūdiškio kaime, prigludusiame prie Labanoro girios, nusipirko paprastą kaimo trobą, patogiai ją įsirengė, šalimais, dyky­nėje, užveisė sodą, kėlė inkilus, bitininkavo, šienavo. Kūrybinį, intelektuali­nį darbą natūraliai derino su fiziniu. Kaip kaimo vaikas mokėjo visus ūkio darbus. Gimnazijoje priklausė „Jaunųjų ūkininkų" būreliui. Svajojo būti ag­ronomu, o laisvalaikiu rašyti. Sakėsi norėjęs įkurti pavyzdinį ūkį, net yra jo archyve išlikęs detalus jo „karvių ūkio" ir „sodybos" planas su visais ekono­miniais skaičiavimais. Prūdiškyje, kuriame, mano akimis, gyvenome kaip puslaukiniai - be telefono, televizoriaus, kitų miestiškų patogumų, būdavo kūrybingiausios J. Avyžiaus dienos. Sodyboje prabūdavome nuo ankstyvo pavasario iki pat šalnų (man teko pasiaukoti - atsisakyti savo mėgiamo žur­nalistės darbo). Deja, po dvidešimties metų sodybą teko parduoti - „pra­valgyti", nes nuvertėjo Jono sunkiu kūrybiniu darbu uždirbtos santaupos. Tai buvo ne tiek materialinio, kiek dvasinio turto didelis praradimas. Aš dėkinga Jonui, kad jis mane, „išaugusią ant asfalto", be galo mylinčią jūrą, išmokė pamilti gamtą, nebijoti miško tankmės, pažinti medžius, grybus, at­skirti paukštelių čiulbėjimą. Ten, sodyboje, mūsų ištikimojo niūfaundlendo Bardo draugijoje, buvome labai laimingi.

Pastaraisiais savo gyvenimo metais Jonas vis rečiau apsilankydavo gimti­nėje, nors ryšys su seserimis Adolfą ir Stase niekada nenutrūko. Artimesnė

jam buvo Adzė, kaip namuose buvo pratę vadinti Adolfą. Gal kad amžiumi arčiau jo, gal kad tokia pat kaip ir jis - rami, santūri, net išvaizda į jį panaši, gal kad mėgsta skaityti knygas... Prisimenu, kai tą pirmąjį kartą, prieš ketvertą metų, atvažiavau į Jono tėviškę, Adolfą parodė jo kambarį ir šiurkščia, daugelį darbų nudirbusia kaimo moters ranka kažkaip ypatingai švelniai perbraukė tvarkingai išrikiuotas brolio knygas su šiltais jo įrašais. Aš įkalbinėdavau Joną dažniau nuvažiuoti į tėviškę ("dar pamanys, kad tavęs neišleidžiu") prasiblaš­kyti, atsigauti, ilgėliau paviešėti. Jonas buvo gerokai pavydus, tad į tokius mano raginimus žiūrėdavo šiek tiek įtariai. „Ar tik nenori manęs išgrūsti, manimi atsikratyti?" - pajuokaudavo. Žiūrėk, po dienos kitos jau ir grįžta. Visad su dosniomis seserų lauktuvėmis, kvepiančiomis jo gimtuoju sodžiumi. „Tavęs pasiilgau, tu man rūpi", - aiškinasi. „Nebe tas kaimas, - dūsaudavo. - Tėvų nebėra, vaikystės draugai išmirę... Jeigu būtų gyvas brolis, tai mudu kaip vy­rai pasišnekėtume, jis mane geriau suprastų negu seserys". (Metais jaunesnis brolis Alfonsas, mirė 1933 metais nuo skarlatinos. Jonui stebuklingai pavyko išsikapstyti iš tais laikais itin pavojingos vaikiškos ligos. Jis prisimindavo, kaip mama visą gyvenimą krimtosi, jog pavėlavo pakviesti daktarą - tenykštį pa­tyrusį felčerį Gabrėną). O kai važiuodavo į tėviškę, seserų iš anksto užsipra­šydavo suslėgti joniškietišką sūrį, išvirti jo skaniausio valgio - joniškietiškų „virtienių", kad svainis Juozas padarytų alaus. Kartais ir mudu savo namuose virdavome tuos garsiuosius „virtienius". Jonas pats ruošdavo įdarą, o aš „api­formindavau" tešla. Tas „virtienių" gaminimas ir valgymas būdavo savotiškas ritualas. Užgerdamas jo mėgiamu tamsiu alumi, Jonas prisimindavo tėviškę, tėvus, būtinai papasakodavo kokį nors savo vaikystės epizodą. Kad ir šitą... Kartą žiemą jis čiuožinėjo ant upelio, šalimais buvo dar visai mažos sesutės, jos netikėtai įlūžo ir įkrito į properšą. Arti nebuvo nė vieno žmogaus. Jonukas prišliaužė skeldėjančių ledu, ir jam šiaip taip pavyko ištraukti sesytes iš ledinio vandens. Kai visi trys, kiaurai permirkę, parsigavo namo, mama, užuot pagy­rusi, išpėrė kailį už tokį „žygdarbį". „Ogi mes visi trys tada galėjome nuskęsti, - neslėpė įsisenėjusios nuoskaudos Jonas ir nusijuokdavo. - Dabar už tokį poelgį Prezidentas man medalį „Už skęstančiųjų gelbėjimą" būtų užkabinęs". Deja, man neteko pažinoti Jono amžinaatilsį tėvelių. Bet jų atšvaitai yra kone kiekviename jo kūrinyje apie kaimą. Tėvas - lėtas, ramus, mažakalbis, santūrus, bet viduje kaip ir Jonas - rusenantis vulkanas, kuris liepsningai išsiveržia tik ypatingais atvejais, kai tenka ginti savo tiesą ar skriaudžiamąjį. Atpažįstu jį ir senajame Džiuge iš „Sodybų tuštėjimo meto", ir Jone Giri-nyje iš „Degimų", ir kituose kūriniuose. Gerai pamenu tą dieną, kai Jonas rašė skaudžią „Degimų" Girinienės mirties sceną - tai jo paties motina par­krito, mirtinai pakirsta insulto po sūnaus sodinta, neprinokusiais vaisiais

apkibusia obelimi. Dar kartą tąsyk Jonas išgyveno motinos netektį. Darbo kambaryje ant sienos tebekaba jo tėvo obels fone (gal tos pačios?) portretas. Žvelgia jis į mane iš nuotraukos ramiu, išmintingu žvilgsniu. Kasmet Jonas man darydavosi vis panašesnis į savo tėvą. Iš nedidukės grupinės nuotrau­kos išdidinau ir pakabinau greta ir Jono mamytės atvaizdą. Šalimais - Jonas su mūsų numylėtiniu Bardu, abu tokie orūs ir laimingi. Pakabinau ją šalia manosios, kurią Jonas buvo įsirėminęs. Ten aš 1967 metais tokia, kokią jis pirmą kartą išvydo. Dar - mano tėvelių nuotrauka. Tarytum visi brangūs žmonės būtų su manimi. Tebejaučiu jų meilę ir globą.

Jonas nebuvo „oratorius", viešumoje buvo neiškalbus, bet kai būdavome dviese, o visas mums svarbiausias šventes visada švęsdavome vieni du, įsi­leisdavo į prisiminimus ir labai vaizdžiai pasakodavo. Ir nors mudu skyrė beveik du dešimtmečiai, man atrodo, kad Jonas visada, nuo pat vaikystės, buvo mano gyvenime, kaip ir aš jo. Dar ir dabar, rodos, regiu tą darganotą rudens vakarą, kai jis, „mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis", klausosi mamos skaitomo kažkurio Žemaitės apsakymo. Gal ir ne kažką tesupranta, bet jam toks gražus tas lėtas, iš virpančių motinos lūpų žodžių tekėjimas. Matau jo mamą - apkūnią, dar jauną moterį, palenkusią virš knygos savo „gražią, storomis kasomis vainikuotą galvą". Ir - niūroką tėvą, sukantį pančius. Tą rudeninio ir žiemos vakarojimo su knyga tradiciją paaugęs perėmė Jonas. Kai sugrįždavo savaitgaliais iš Joniškio gimnazijos namo, garsiai namiš­kiams skaitydavo atsivežtą knygą. Taip motinos įžiebta meilė, pagarba kny­gai žadino imlaus vaiko vaizduotę, budino norą pačiam  kurti, rašyti.

Prisimenu 1999-ųjų gegužės 8-ąją - Paskutinės karo dienos šventę, kaip mano mama vadindavo. Ją Jonas visada minėdavo. Mudu tądien dar nežino­jome, kad jam telikę gyventi lygiai du mėnesiai. Parsinešė Jonas iš parduotu­vės latviškos degtinės butelį ir paklausė: „Ar neprieštarausi, jeigu aš taurelę išlenksiu? Juk tokia diena..." Ir papasakojo man, kaip jis patekęs į „bučių" - mobilizuotas į sovietinę armiją su tokiais pat „budziais iš vidurio kaimo", nemokančiais rusų kalbos. Tik kelias dienas Jarceve apmokyti „karybos", jie buvo įmesti į nuožmaus Kuršo mūšio katilą. Ir kaip to pragariško mūšio kone pačiose išvakarėse Jono tėvas Kazimieras Avižius, nelabai kur tolėliau Joniš­kio tenukeliavęs, su arkliuku ir alaus bačkute nusidangino į Latviją. Jono nuo­stabai, kažkokiais būdais prisikasė per visas užkardas beveik iki pat fronto prieigų, susirado sūnų. Pavaišino jo likimo draugus joniškietišku alumi ir, kai liko dviese su sūnumi, ėmė jį įkalbinėti grįžti namo. Pasirodo, ne aplankyti atvažiavęs, o parsivežti. Šitaip motinai pažadėjęs. Iš Jono sąmonės dar nebuvo išdilęs sukrėtimas, kai prieš kelias dienas išrikiavo juos, eilinius, ir įsakė šauti į du estukus iš jų kuopos, bandžiusius pabėgti, matyt, irgi galvojusius sugrįž-

ti į gimtinę. „Visi iki vieno šovėme pro šalį. Tada įtūžęs seržantas, bjauriu, randuotu recidyvisto veidu, nesuprantamai rusiškai keikdamasis, nudėjo tuos nelaimėlius". Ir Jonas atsisakė palikti dalinį. Taip ir matau tokiu vyrišku tėvo veidu į žilus ūsus riedančias dideles ašaras.

Kitąsyk man papasakotas epizodas: fronte, jiems jau stovint Kuršo gyny­boje, apsikasus balotoje žemumoje, kone iki kelių vandenyje (vokiečiai - ant kalvos sausumoje), iš ten augusių medžių suomių snaiperiai taikliai „skynė" juos, beveik neapmokytus, „žalius" kareivėlius. Vieną po kito. Tąsyk labai daug žuvo. Staiga, tarytum kažkokia nematoma ranka palenkė Jono galvą ir snaiperio kulka, taikyta jam į galvą, nuslydo tik grybštelėjusi šalmą. Tai -motinos maldos ir jos išlydint sūnų į karą užkabinti ant kaklo „škaplieriai", pavedantys jį šv. Mergelės Marijos globai, tada išgelbėjo gyvybę, Jonas buvo tuo šventai įsitikinęs.

„Mūsų kuopos štabas ir lauko virtuvė buvo įsikūrę aukštėliau, - pasakojo Jonas. - Kad atsineštume maisto, tekdavo paeiliui kas penkios dienos, tiek mūsų buvo tame kovos taške, šliaužti pirmyn ir atgal rizikuojant gyvybe, nes visas plotas buvo taikliai apšaudomas snaiperių". Kartą jam šliaužiant nuo­lydžiu į jų daubą su maisto daviniu ant pečių ir dar velkant sunkiai sužeistą likimo draugą, snaiperis pataikė į duonmaišį, išsiliejo sriuba. „Duonos kepa­las, suvarpytas kulkos, visas sueižėjo, sutrupėjo. Net dabar prisimenu, - sakė Jonas, - tą tylų mus, karius, ypač suartinusį sušaudytos duonos valgymą..."

Prieš aną baisųjį mūšį, tuose balotuose apkasuose Jonas susipažino su švie­siaplaukiu, atviro veido vaikinu, būsimu poetu - „lietuvišku beržu" Paulium Širviu, kurį labai mylėjo, sielojosi dėl jo bohemiško gyvenimo būdo, alinusio poeto sveikatą. „Trumpas buvo tas mudviejų susitikimas, striukas pokalbis.

-    pasakojo. - Vaikinas išėjo žvalgybon. Net atsisveikinti nespėjome. Bet abu pajutome kažkokį artumą, užsimezgusį vėlesnės draugystės ryšį. Ir aš minty­se meldžiausi, kad tik sveikas ir gyvas iš žvalgybos sugrįžtų tas atviraveidis",

-    kalbėjo Jonas. Nors jiedu retai susieidavo, bet kažkoks ypatingas tas jų pa­sibuvimas būdavo. Sėdi abu prie butelio, žiūri tylėdami vienas į kitą, atsidūs­ta. Butelis greičiau tuštėja negu jie vieną kitą frazę pasako, pasamprotaudami apie „keistą daiktą" - žmogaus likimą, lyg stebėdamiesi, kodėl Aukščiausiojo valia nukreipė nuo jų atsitiktinę ar jiems skirtą kulką.

„Taip nuoširdžiai su Pauliumi pasišnekėjome, - susijaudinęs sakydavo Jonas. - Kiti to nesuprastų, tik Paulius..." -Tebegirdžiu virpulį Jono balse,

kai jis palydi šį pasakojimą įstabiomis P. Širvio eilėmis: „O mes ėjome, ėjo­me, ėjome... / Su milinėm pilkom išlingavome / Pačiame obelų sužydėjime / Pačiame pražydėjime savo." Jose - visas jų kartos tragizmas, dramatiškai paženklinęs jų gyvenimus ir kūrybą.

Jonas iš karo, kaip j jį išėjo, taip ir grįžo eiliniu kareivėliu. Be jokių apdo­vanojimų. Įstrigęs man toks epizodas. Literatūros kritiko, beje, joniškiečio, Kazio Ambraso namuose buvo minimos jo mirties metinės. Našlė pakvietė ir mudu su Jonu. Po graudesnių kalbų sekė prisiminimai. Kažkuriam ding­telėjo, jog velionis, kaip ir visi jie, bendrakursiai, turi atsargos karininkų laipsnius, mat universitete buvo praėję karinio parengimo kursą. Vienas prieš kitą ėmė didžiuotis, koks kokį laipsnį turi. Atsirado ne tik leitenan­tų, bet ir kapitonas. Nors nė vienas, šiek tiek jaunėlesni už Joną, tikro karo kvapo nė neuostė. Jonas sėdėjo tylus, kažkoks įsitempęs. Jam karas nebuvo žaidimas „alaviniais kareivėliais" ar užstalės juokeliai. Iš mano lūpų neju­čiom išsprūdo Salomėjos Nėries posmelis: „Lingu linguoja lauku lygiuoju / Pilkos milinės. / Vieškelis dunda. Tenai žygiuoja / Mano eilinis"... Ir tyliai jam pasakiau: „Eilini Jonai, gal jau kilkim namo?.."

J. Avyžius gimė ir augo nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, brendo „smetoniškos" gimnazijos patriotinėje dvasioje, ugdžiusioje tautinę savigar­bą. Vasario 16-ąją, kuri jam buvo svarbi šventė, visada tyliai paminėdavo­me. Pamerkdavau „tautinę" geltonų ir raudonų žalialapių tulpių puokštę. Jonas visada prisimindavo, su kokiu pasididžiavimu jis, skautas, su drau­gove žygiuodavo šventinėje eisenoje drauge su jaunalietuvių, moksleivių, šaulių kolonomis Joniškio gatvėmis, trenkiant dūdų orkestrui. Ir tenoru man užtraukdavo populiarią to meto žygio dainą: „Tau, sesute, puikios gė­lės. / Man gi kardas prie šalies. / Tau akis plaus ašarėlės. / Man gaisrai takus nušvies..." Patį pirmąjį savo romaną „Į stiklo kalną" J. Avyžius iš pradžių pa­vadino „Geltona, žalia ir raudona", Maironio lietuvių literatūros muziejaus saugomam J. Avyžiaus archyvui atidaviau 1955 metais pradėto to romano rankraštį su tokiu pavadinimu. Vėliau „Sodybų tuštėjimo metą" irgi ketino taip pavadinti. Deja, dar ne tas buvo metas.

„1939 metais Lenkija Lietuvai pateikė ultimatumą atsisakyti izoliacinės pozicijos, o Lietuvos vyriausybė klusniai sutiko ir su šiuo antausiu", - pasa­kojo Jonas. „Mes, vyresniųjų klasių gimnazistai, su ašaromis akyse šaukėme mokytojams nepriimti lenkų ultimatumo (lyg tai būtų jų valioje), siūlėmės direktoriui Orvydui užsirašyti savanoriais tėvynės ginti". Petro Vaičiūno laki poetinė frazė „Mes be Vilniaus nenurimsim" aidėjo jų jaunose karštose širdyse. Šešiolikmetis Jonas net buvo sudaręs karinį planą Vilniui vaduoti, su strategija ir taktika, nubraižęs kartogramą (yra išlikusi jo archyve). Su di-

džia pagarba Jonas prisimindavo savo mokytojus, skiepijusius patriotinius jausmus, įžiebusius negęstančią meilę Tėvynei.

Mokytojo prestižas tarpukario Lietuvoje buvo labai aukštas. Kaip mano mama sakydavo, buvo trys garbingiausios profesijos: kunigo, mokytojo ir gy­dytojo. Dažniausiai žmonės jas rinkdavosi iš pašaukimo. Kaip liudijo Jonas, Joniškio valstybinė gimnazija buvo labai stipri, pavyzdžiui, anglų kalbą jiems dėstė mokytojas (neprisimenu Jono minėtos pavardės), baigęs Oksfordo uni­versitetą. Jonas tiek pramoko anglų kalbos, kad versdavo nedidelius apsaky­mėlius, pasakaites ir siųsdavo žurnalų redakcijoms. Gimnazijoje įgijo gilias Lietuvos istorijos žinias, pramoko vokiečių kalbos. Kai pasklaidai „Sodybų tuštėjimo metą", matai, kiek ten daug vokiškų posakių. Labiausiai mokinių gerbiama buvo lietuvių kalbos mokytoja Petronėlė Jurgilaitė-Pladienė. Taip jau įprasta, kad mokiniai beveik visiems mokytojams prilipdo pravardes. Tik mokytojos P. Pladienės, prisimindavo Jonas, niekaip nepravardžiavo. Tai ji pirmoji Avižių Jonukui pasakė: „Tu turi talentą". Tai ji pasiūlė jo „ūkišką" pa­vardę „suromantinti", pasivadinti Avyžiumi. Mokytojos P. Pladienės paska­tintas Jonas su kitais mokiniais dviračiu važinėjo po Joniškio apskritį, kalbino senus žmones, užrašinėjo frazeologizmus, retesnius žodžius ir siuntė profe­soriui J. Balčikoniui. Didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne" tikriausiai galima aptikti ir gimnazisto J. Avyžiaus surinktų Joniškio krašto kalbos „perliukų". Po vyro mirties šio žodyno vyriausiasis redaktorius, habil. dr. Vytautas Vit­kauskas man padovanojo tuomet paskutinįjį tomą ir pasakė, kad šiame, kaip ir nuo III iki XX tomo, yra ne vienas tūkstantis J. Avyžiaus kūrinių kalbos pa­vyzdžių, kuriuos kalbininkai skrupulingai nagrinėja. J. Avyžiaus raštų sodri, raiški, gyva kalba yra didžiulis turtas mūsų kalbos lobynui. O tai jis atsinešė iš gimtojo Šiaurės Lietuvos krašto.

Su dviračiu po apylinkes važinėdamas Jonas ne tik kalbos perliukų ieš­kodavo, jis rašė ir siuntė žinutes, korespondencijas laikraščiams „XX am­žius" (skyreliui „Tėvynėj ir pasauly") ir „Lietuvos aidas" (Beje, pats Jonas prenumeravo net penkis laikraščius ir žurnalus. („Daugiausia savo kaime",

-    didžiuodavosi). Pastarajame laikraštyje po rubrika „Žinios iš viso krašto" rasime išspausdintų informacijų su parašu J.A. arba J.A-žius. Jose - to meto Joniškio krašto gyvenimo kronika: gali sužinoti, kiek kainavo arklys ar kar­vė, kiek skaitytojų apsilanko Joniškio miesto skaitykloje ir panašiai. Kliū­davo nuo jaunojo korespondento ir už nesuremontuotus kelius, visokiems sukčiautojams ar net malkų vagišiams. Gimnazijoje drauge su bičiuliu, su kuriuo gyveno tėvų jiems išnuomotame kambarėlyje „pas davatkėlę" Res­publikos g. Nr. 31 (įdomu, ar tebėra tas namelis?), leido „slaptą" laikraštėlį

-    Jonas rašydavo tekstą, o bičiulis, berods, pavarde Liučvaitis, iliustruoda-

vo. Laikraštėlį, kuriame išjuokdavo jiems neįtikusius „blogus" mokytojus, daugino pačių pasidarytu šapirografu, kol neįkliuvo griežtam inspektoriui Dieniui. Jonui sumažino elgesio pažymį. Tais laikais tai buvo didelė bausmė. Tada jo geroji fėja - mokytoja P. Pladienė kūrybingąjį gimnazistą įtraukė į literatų būrelį, vežėsi į literatūros vakarus kitų miestų gimnazijose, pavedė jam leisti „legalų" gimnazijos laikraštėlį. „Nuo keturiolikos metų smaginau plunksną", yra prisipažinęs J. Avyžius, „regzdamas krūvas buitinių vaizdelių, vaidinimų, nepakenčiamiausių eilėraščių". „Vėliau motina, - prisimindavo Jonas, - valydama trobos aukštą, tuos mano rašinius, kurių buvo nespėju­sios sugraužti pelės, paleido per kaminą". Pasak jo, sukurpė net tris scenos vaizdelius (yra išlikusi „Miško pasaka"), kuriuos kaimo vaikai suvaidino. Bet pirmąjį nušvilpė, nes visiems atsibodo laukti pažadėtųjų šokių. Rašė net „romanus". Pirmasis J. Avyžiaus parašytas romanas - ne „Į stiklo kalną", o 1936.VI.5 datuotas „Baltasis vergas", kiti - „Prerijų sūnus", „Kruvinas kerš­tas", trijų veiksmų drama „Žemei grįžo sūnūs", apysaka „Meilė iš balagano", poemėlė „Kiškių karas", fantastinis nuotykių romanas „Geltonasis Siaubas" ir kt. Jau vien pavadinimai liudija, kokios fantazijos sukosi nerimastingoje, kūrybingoje paauglio galvoje. „Maža kas paauglystėje neflirtuoja su mūza", - juokdavosi Jonas. Buvo parengęs net eilėraščių rinkinį, pavadintą „Mū­zos dovana", ir dešimties apysakaičių rinkinį „Pilis ant sniego". O pirmosios J. Avyžiaus publikacijos - eilėraštis „Degtindario baladė" ir vaizdelis „Už grotų" su paantrašte „skiriamas svaigaluose permirkusiems valdininkams" išspausdinti 1938 metais prof. dr. J. Bagdono redaguojamame žurnale „Blai­vybė ir sveikata". Autoriui buvo 16 metų. Jonas, kuris iš tikrųjų nebuvo abstinentas, šaipydavosi iš savęs, kad literato karjerą pradėjo Lietuvos blai­vinimo sąjungos leidinyje. Gavo net honorarą - 8 litus. Jo tėvas, kuris nuolat bambėdavo, kad „iš knygų duonos nevalgysi, tik veltui žibalą degini", pa­garbiau pasižiūrėjo į tuos „rašinėjimus", mat anuomet tiek kainavo maišas (centneris) grūdų. Nors Jonas pats pripažino, kad tie pirmieji jo kūrinėliai buvo silpni, paviršutiniški, gimę spontaniškai, „vienu prisėdimu", bet „tokio dvasinio pakilimo, vidinio pasitenkinimo jausmo, kurį tada juos kurdamas išgyvendavau, daugiau niekada nesu patyręs", - vėliau sakė man.

Kai prieš tris dešimtis metų Jonas atėjo pas mane visam gyvenimui, atsi­nešė tik tai, kas jam brangiausia - knygas, rankraščius ir gana storą aplanką su išlikusiais pirmaisiais savo literatūriniais bandymais. Supratau, kad jie jam brangūs „kaip senos išblukusios nuotraukos". Gi materialinių dalykų niekada nevertino. Jonas jų neiškoneveikė taip, kaip kad pokario metais parašytų apsakymų ir apysakų. „Niekam nereikalingas šlamštas", - negai­lestingai pats juos pasmerkė 1967 metų užrašuose. - „Nežinau dar, ar aš

rašytojas. „Į stiklo kalną" nedrįsau nešti recenzentui, „Kaimo kryžkelėje" rankraštį norėjau sudeginti <...>. Nė vienu kūriniu niekada nebuvau paten­kintas ar įsimylėjęs. Tik skaitytojai paskui įkalbėdavo meilę <...> Nelemtas nepasitikėjimas savo sugebėjimais yra mano didžiausias kūrybos stabdis". Nors ir kamuojamas nepasitikėjimo, abejonių, vieną 1960 metų žiemos pa­vakarę vis dėlto išdrįso pasibelsti į kaimyno rašytojo M. Sluckio buto duris (gyveno viename name Antakalnio g. 8). Kaip prisimena rašytojas, Jonas, padavęs storą „papkę" - aplanką su rankraščiu, palydėjęs jį maždaug tokiais žodžiais: „Tai - karštas blynas, prisvilęs, nesupyksiu, jei atsidurs krepšyje" Anot M. Sluckio, jau pats pavadinimas - „Į stiklo kalną" jį suintrigavo, skai­tęs neatsitraukdamas, pamiršęs savus kūrybinius rūpesčius (jis pats tada rašė romaną), vakarienę, miegą. Ir buvo laimingas jau kitą dieną galėdamas pasakyti autoriui: „Jonai, parašei romaną, tikrą romaną".

Bet tai bus vėliau. O 1938-1940 metais, iki sovietinės okupacijos, kone kiekviename žurnalo „Blaivybė ir sveikata" numeryje buvo spausdinami J. Avyžiaus apsakymėliai, eilėraščiai vaikams. Tame žurnale bendradarbiavo ir Bernardas Brazdžionis, Stepas Zobarskas, kiti žinomi to meto poetai ir vi­suomenės veikėjai. Antai, 1940 m. kovo 24 d. Nr. 6 J. Avyžiaus eilėraštis „Ry­toj Velykos" išspausdintas greta B. Brazdžionio „Karalių miesto" ištraukos. „Blaivybės ir sveikatos" 1939 m. Nr. 6 išspausdinta J. Avyžiaus novelė „Saulė prigėrė" su prierašu „Iš spaudai rengiamo rinkinio „Triumfuojanti pergalė" (autoriui, beje, dar nebuvo septyniolikos). Kituose dviejuose numeriuose - tokio pat pavadinimo novelė. Anuomet redakcijos kontaktuodavo su auto­riais leidinio puslapiuose. Čia dar ir padrąsinantis laiškelis jaunajam autoriui išspausdintas: „Dėkojame. „Triumfuojanti pergalė" iš tikrųjų vykęs Tamstos kūrinys". Jonas pasakojo, kaip su bičiuliu nešęs į Joniškio paštą išsiųsti į Kau­ną, berods, „Sakalo" leidyklai novelių ir eilėraščių rinkinius. Siunta kainavo 3 litus. Jonas tiek neturėjo, tad paštininko patartas išsiuntė tik pusę lito tekaina­vusį neregistruotą ir neužklijuotą. Kaip į šulinį... O čia jau lemtingi, tragiški Lietuvai įvykiai - sovietų okupacija, kur beieškosi.

Po karo rašytojas Alpas Liepsnoms Jonui yra pasakojęs ir laiške rašęs, kad tie eilėraščiai, jei jo liudijimu tikėti, patekę į Salomėjos Nėries rankas ir ši sakiusi A. Liepsnoniui, kad autoriui patarianti verčiau pasukti į prozą. Jonas jau ir pats buvo joje pradėjęs versti pirmąsias vagas. Bet apie poka­rį vėliau. Poezija jam liko kaip „laisvalaikio žaidimas". Literatūros kritikui Algimantui Bučiui į jo 1977 metais pateiktos anketos klausimą apie lais­valaikio užsiėmimą J. Avyžius atsakė: „Kulinarija, eilėraščių žmonai rašy­mas, bitininkystė. Anot mano Irenos, esu bičių ideologas". Jonas įvairiomis progomis man rašydavo nuotaikingus eiliuotus sveikinimus ar rimtesnius

eilėraščius. Rasdavau tai pakabintą ant kalėdinės eglutės, tai „kaip priedą prie gėlių puokštės", tai miegamajame ant pagalvės, ar, jam kur nors ilgėliau užuliavojus, kitądien pakištą man po durimis (argi ant tokio romantiko gali ilgai pykti?)... Štai paskutinis Jono kalėdinis sveikinimas, rašytas jau sunkiai sergant, pusmetį prieš mirtį: „<...> Bet, Mažyle, Tau ramu / po Jonuko spar­neliu. / Pūgos siaus ar baisios liūtys / savo Lūšį jis kaip Liūtas / saugos, po­pins kiek galės, / kol akis užmerks, mylės. /Mes neturim milijonų, / Irenutė - viskas Jonui. / O be Jono Irenutė / nelabai laiminga būtų..."

Jonas visą gyvenimą su šventa pagarba prisimindavo mokytoją P. Pladie-nę, pastebėjusią jo talentą, skatinusią uoliai mokytis, šviestis, drąsinusią jį kopti į statų ir slidų kūrybos stiklo kalną, kurį, kaip toje pasakoje, pasiekia tik drąsiausieji ir atkakliausieji. „Mielas brangus Jonai, - rašė jam mokytoja 1965.VII.30, - Tavo laiškas labai pradžiugino ir sujaudino. Dėkui už tuos gilius jausmus ir šviesius atsiminimus, išreikštus laiške ir kitomis progomis. Džiaugiuosi Tavo pasiekimais, domiuosi Tavo kūryba. Skaičiau visus Tavo kūrinius, stebėjau Tavo augimą, vis gilesnį gyvenimo ir žmogaus pažinimą, gilinausi į Tavo sukurtus veikėjus - gyvus, ieškančius, klystančius, kovojan­čius, principingus. Kai skaitau Tavo kūrinį, matau tamsiaplaukį, pablyšku­sį, kuklų, talentingą berniuką, kurio nelepino gyvenimas jau vaikystėje. Aš didžiuojuosi Tavimi, kad nepalūžai, kad savo šviesųjį talentą sujungęs su atkakliu darbu atidavei savo gimtajai žemei <...>Man sunku net patikėti, kad tas trumpas mokyklinis mūsų bendradarbiavimas turėjo įtakos Tavo kūrybiniam kely, o vis dėlto taip gera jausti, kad ir man teko truputį pabu-dėti prie tavo talento lopšio".

Aš raginau J. Avyžių rašyti prisiminimus (jis teparašė mano minėtąjį „Li­kimo pirštą" ir ne visiškai užbaigtą „Seną malūną prie kelio"). Tačiau,Jonas visada atremdavo: „Prisiminimai palauks. Dabar svarbesni darbai laukia". Valiūkiškai apkabindamas dar pajuokaudavo: „Prisiminimus rašo tie, kurie viena koja jau grabe stovi... O aš juk dar ne?"

 

AVYŽIUS   BUVO  IR   YRA    MANO    GYVENIMAS

Irena LITVINAITĖ-AVYŽIENĖ

Apie šviesios atminties Joną Avyžių dabar žinome jau ganėtinai daug, visų pirma Jūsų parengtos atsiminimų knygos apie rašytoją dėka. Tačiau tikrai žinau, kad viena gyvenimo pusė dar neliesta ir tik Jūs galite ją atskleisti. Taip, taip, Jūs atspėjote, turiu omeny Jūsų meilės istoriją. Gal jau yra vilties ją išgirsti?

Tai taip brangu, asmeniška... Net nežinau... Nebent prisidėtų pilniau atskleidžiant Jono Avyžiaus asmenybę.

Jonas į mano gyvenimą neįsiveržė kaip viesulas, o įėjo tvirtai ir ryžtingai. Tiesiog paėmė mano ranką, suspaudė savo stipriame delne, įsikišo į savo apsiausto kišenę ir taip, jausdama jo tvirtą ranką, atsiremdami vienas į kitą, praėjome visus dvidešimt trejus vedy­binio gyvenimo metus.

O įvyko tai 1976 metų rugsėjį Maskvoje Lietuvos akademinio dramos teatro gastrolių metu. Teatrų gastrolės Maskvoje būdavo reprezentacinis įvykis tuometiniame kultūros gyvenime, buvo vadinamos „ataskaitinėmis“, joms teikiama daug reikšmės. Aš dirbau „Tiesos“ redakcijos kultūros skyriuje, į mano pareigas įėjo teatro, muzikos ir kino sritys, tad redaktorius A. Laurinčiukas komandiravo mane Maskvon „nušviesti šio neeilinio įvykio“.

Gastrolės turėjo prasidėti Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo meto“ spektakliu, kurį pastatė Henrikas Vancevičius. Jų išvakarėse atėjau pas autorių interviu. Su Avyžiumi prieš devynerius metus 1967 metų balandį buvome epizodiškai susipažinę, bet tuo metu mano jausmus buvo užvaldęs kitas žmogus ir aš, pasak Jono, tąsyk nuo jo pabėgau. Iš kolegų žurnalistų buvau girdėjusi, kad Avyžius sunkiai prakalbinamas, nemėgsta dalinti interviu, neprisileidžia korespondentų ir išvis (kaip vėliau man teko pačiai įsitikinti) jam nerūpi savo personos publicity. Atėjau, kaip telefonu buvome susitarę, pas jį į namus (gyveno tada Švyturio gatvėje, rašytojų name). Niekad anksčiau naujajame rašytojų būste nebuvusi, su­painiojau adresą, pakliuvau ne į tą namą (tokia anekdotiška istorija), tad 15 minučių pavė­lavau. Pasitiko susiraukęs, visa povyza rodydamas nepasitenkinimą, išbarė kaip kokią pra­sižengusią mokinukę (gyvenant kartu patyriau, koks jis pats punktualus, kaip nepakenčia žodžio nesilaikymo, sutartu laiku nesulaukęs interesanto galėdavo netgi specialiai išeiti iš namų). Tačiau rūstus de­besėlis greitai nuslinko nuo jo gražaus vyriško veido, kažkaip natūraliai užsimezgė nuoširdus po­kalbis (aš iš prigimties būdama betarpiška, ko­munikabili, neturėjau bendravimo problemų, kas labai padėdavo žur­nalistės profesijoje). Ir abu nepajutome, kaip vietoj sutarto pusvalan­džio išbuvau dvi valan­das, vis prašoma neišei­ti, vaišinama jo išaugin­tais obuoliais, kaip jis švelniai vadino, „tėviš­kės vynu“, skoniu prime­nančiu „Tokėjų“. Nors tereikėjo poros puslapė­lių interviu, bet kalbėjo­mės apie viską, šokinė­jant nuo temos prie te­mos, vis labiau jausdami nusidriekiančią tarp mudviejų abipusio pasi­tikėjimo, supratimo ir simpatijos giją. Tada laikraščio žurnalistai dar neturėjo diktofonų, pasikliaudavome šratinuku, bloknotu ir atmintimi, nors, be abejo, tokio nuoširdaus, atvi­ro, „ne spaudai“ pokalbio nė nebūčiau įrašinėjusi. Pamenu, guodėsi, jog toji premija (tų metų pavasarį už romaną „Sodybų tuštėjimo metas“ buvo gavęs Lenino premiją) ir visas ją lydintis šurmulys išmušęs iš darbo nuotaikos, o tiek turįs sumanymų, taip norįs greičiau grįžti į savo sodybą Labanoro girios pakrašty prie rašomojo stalo. Į mano pastebėjimą, kad gal toji premija padės lengviau jo knygoms prasibrauti pro cenzūros brūzgynus (buvau girdėjusi, kaip sunkiai Avyžiaus romanai skinasi kelią pas skaitytojus), jis, niekad nepra­randantis išmintingo blaivumo, toliaregiškai suabejojo; piktinosi, kad centro komiteto „apsidraudėliai“ neišleido jo paviešėti į Ameriką pas mokslininką ir rašytoją Kazį Almeną, kuriam jautė daug bendrumo ir su kuriuo susirašinėjo, mat Almenas kažkuo jiems neįtin­kantis, „ne ta persona“. Mane iškart sužavėjo Avyžiaus paprastumas, neapsimestinis kuk­lumas, jokios pozos, snobizmo, savo asmens sureikšminimo, su kuo man buvo ne kartą tekę susidurti, bendraujant su kai kuriais „meno pasaulio“ žmonėmis. O dar tas nenusako­mas, toks jaudinantis iš po tankių antakių pilkšvai melsvų akių žvilgsnis - toks atviras, kiek liūdnokas, mąslus, patiklus ir kartu tiriantis, staiga perveriantis iki pačių gelmių. Mane visada imponavo ir traukė stiprios asmenybės, vyriški vyrai. Jonas man vėliau prisi­pažino: „Kai tu išėjai, liūdnai pagalvojau, jog išėjo iš mano namų laimė...“ Grįžau į redakciją pakerėta Avyžiaus asmenybės ir redaktoriui žaismingai pareiškiau: „Įsimylėjau Avyžių“, net nenutuokdama, kad sutikau savo Likimą...

Atsimenu, Avyžius nė neketino važiuoti į Maskvą, nors teatras ir labai prašęs atvykti į gastrolių atidarymą. Tad gastrolių pradžios rytą labai nustebau, kai man į „Maskvos“ viešbučio (ten buvo apsistojęs vilniškis teatro kolektyvas) kambarį paskambino Avyžius. Pasisakė tik ką atvykęs ir nieko nerandantis iš teatro administracijos, ar aš nežinanti, kur tas Mossovieto (Maskvos tarybos) teatras, ir paprašė, kad eidama jį pasiimčiau kartu. Po „Sodybų“ spektaklio, kuris praėjo sausakimšoje salėje su didžiuliu pasisekimu; ir ta proga surengto furšeto mudvi su režisiere Irena Bučiene grįžtančias į viešbutį pasivijo Avyžius, kuris nežinia kaip išspruko, nes išeidama mačiau, kaip „šviežias“ Lenino pre­mijos laureatas keliais ratais buvo apsuptas Maskvos teatralų ir į tokį reikšmingą įvykį atvykusių iš Vilniaus aukštų valdžios atstovų. Tada jis ir suėmė tvirtai mano ranką ir  įsikišo į savo apsiausto kišenę ir lyg juokais pasakė: „Daugiau nuo manęs nepabėgsi“. Kaip vėliau laiške man prisipažino: „...tada nieko daugiau netroškau, tik jausti Tavo rankutę savo delne“. Taip ir vaikščiojome Maskvoje tas dešimt dienų - visur kartu. Teatro direktorius Pranas Treinys vis klausdavo: „Draugas Jonai, kada jums pirkti bilietą į Vilnių?“, o šis tik ranka numodavo.

Po antrojo „Sodybų“ spektaklio Avyžius ištaigingame „Sofijos“ restorane visam teat­ro kolektyvui suruošė vaišes. Pasisodino mane greta savęs, o paprašytas žodžio, padėko­jęs teatrui, netikėtai išdrožė trumpą tostą už meilę, kaip visa ko - laimės, kūrybos, gyvenimo - pamatą. Iš kitos pusės sėdintis tas nuostabus žmogus ir rašytojas Juozas Grušas lyg būtų koks Jono nusamdytas piršlys į ausį man kužda liaupses Avyžiui, mat šis jam prisipažinęs, kad manyje sutikęs „sau artimą sielą“. Dirbant oficioze, tekdavo susi­pažinti, bendrauti su nemažai ryškių meno pasaulio žmonių ir ne vien Lietuvos, rašyti apie juos, imti interviu, dalyvauti įvairiose gastrolėse, kultūros dienose, festivaliuose ir panašiai. Pasitaikydavo visko - kaip ir bet kuriai kitai nepriklausomai merginai vyriško dėmesio nestigdavo, bet į tai žvelgdavau blaiviai, tad ir šįkart stengiausi „nepamesti galvos“, nors intuityviai jaučiau, kad Avyžius kitoks.

Paskutinį viešnagės Maskvoje vakarą kylant liftu į restoraną Jonas ūmai pabučiavo mane ir jausmingai pareiškė: „Būk mano žmona“. Aš nusijuokiau: „Nejaugi neturi?“ ir pasakiau, jeigu tą patį pakartos Vilniuje, tai gal ir pagalvosiu. Apie Avyžiaus gyvenimą ničnieko nežinojau: mes sukomės skirtingų žmonių orbitose. Vakarieniaujant daug kal­bėjo apie savo jausmus, dorai, su jam būdingu tiesumu išklojo savo asmeninį gyvenimą (su pirmąja žmona 1952 metais buvo išsiskyręs, o su dabartine - kaip jis išsireiškė, „neapsiforminęs“ gyvena jau dvidešimt metų).

Grįžusi į Vilnių, iškart įsisukau į redakcijos skubių, „į numerį“ reikalų ratą, šypsodavausi prisiminusi tą dekadą Maskvoje su Avyžiumi, nors dilgteldavo širdį, kad iš jo nė telefono skambučio, nė žinelės. Daugiau kaip po savaitės redaktoriaus sekretorė Ema Raščiuvienė man praeinant pro šalį šūktelėjo: „Irena, paimk laišką. Avyžius iš kaimo straipsnį atsiuntė“. Žiūriu: didelis storas vokas, pamaniau, tikriausiai bus atsiuntęs ro­mano „Chameleono spalvos“, kurį sakėsi baigęs, ištrauką. Atplėšiu - o ten dvidešimties puslapių laiškas. Laiškas - man! Netgi suplanavęs būsimą, kaip rašė, „mūsų atsiskyrėliš­kų puslaukinį gyvenimą kaime“ (o kaip mano profesinis gyvenimas, galvojau, skaitydama temperamentingas eilutes). Be kita ko rašė: „..tai neįsikalbėjimas, kaip paskutinį vakarą pasakei, ne!!! (...)Neabejoju, kad mudviejų laukia laimingas ir tuo pačiu, žinoma, prasmingas gyvenimas“. Pabaigoje pridūrė: „Vėliausiaipo savaitės būsiu Vilniuje. Pasistenk neišbildėti į komandiruotę, noriu greičiau Tave pamatyti!“.

Visą tą naktį ir kitas vėl ir vėl skaičiau Avyžiaus romanus: ieškodama JO paties jo knygose, norėdama geriau pažinti, suprasti. Kadangi ant voko buvo nurodęs adresą, kiek padvejojusi, išsiunčiau atsakymą: „Viskas taip netikėta, -rašiau, - kad, rodos, vyksta nesumanimi, o lyg žiūrėčiau kino filmą, tikkuriohappy end'as priklausys nuo manęs. 0 gal tai likimas? Pasiduoti jo patogiam fatališkumui, nesvarstant, nedalyvaujant, neali­nant savo sielos abejonėmis? (...)Ne, brangusis, aš neburiu iš ramunėlės, kaip pasakei tą vakarą, - leisk man susivokti savyje, tokioje pasimetusioje, siautulingų jausmų nešamo­je. Taip, Tu teisus - aritmetika labai paprasta ir aiški: du laimingi ir vienas - ne. Jeigu tik galėtum būti tokia šalta ir bejausmė, kaip tie skaičiai!..“  

Po kelių dienų (gyvenau tada A. Vienuolio gatvėje, ten dabar „Operos“ vaistinė), ankstų sekmadienio rytą, aš dar tebemiegojai (esu „pelėda“, Jonukas – „vieversys“), prižadino telefono skambutis: „Čia aš - Jonas. Ateinu pas tave. Sakyk adresą“. Ir po pauzės: „Ant visados“. Man miegas kaip mat išsisklaidė ir tik sušnibždėjau: „O Viešpa­tie! ...“ O Jonas: „Aš laisvas! Mazgą nukirtau vienu smūgiu. Ryžtingai". Ir švelniai pridū­rė: „Nieko nebijok, aš tave myliu“.

Ir atėjo. Kaip sakoma, taip kaip stovi. Ir pasiliko. Visam gyvenimui. Kitą rytą ėjome pirkti skutimosi mašinėlės.

 

Pirmą kartą Druskininkuose buvote viena. Turbūt tas rudeninis pasibuvimas pažadino ir ne vieną primirštą įspūdį, malonią akimirką?

Važiuodavome į Druskininkus savo vedybų sukakčių švęsti - kartais kelioms die­noms, kartais ilgėliau. Paskutinį kartą - prieš penkerius metus, 1996 metų rudenį dvi­dešimtmečio proga. Daugiau nebebuvome. Kai tais pačiais metais Avyžius buvo išrink­tas į Seimą, neturėjo tam laiko.

Po vyro netekties ne kartą buvau kviečiama mūsų šeimos bičiulės daktarės Reginos, bet vis nesiryžau - pernelyg skaudžiai gražūs prisiminimai mane sieja su Druskininkais, o ir pernelyg sunku paskui sugrįžti namo, kur tavęs nebelaukia... Šių, du tūkstančiai pirmųjų, metų rudenį būtume šventę mudviejų sidabrines vestuves. Jonas, kai susitikda­vome monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, vis primindavo, kad prašysimės gerbiamo mon­sinjoro, jog jis savo namuose mus sujungtų „sidabrinę“ mūsų civilinės santuokos dieną. Įsiminė jam, kaip savo namuose monsinjoras sutuokė Jus, Leonai, su mieląja Silvija, kurių liudininku kartu su profesore Viktorija Daujotyte jis buvo ir ką Jūs taip jautriai aprašėte savo atsiminimuose apie Joną Avyžių. Taip likimas lėmė, kad tądien, kai Ana-pilin iškeliavo šis šviesus žmogus, dvasininko idealas, buvau Druskininkuose. 1985 me­tais būdamas šv. Rapolo bažnyčios vikaru, jis palydėjo į paskutinę kelionę mano brangi­ąją Mamą - Kazimierą Saltenytę-Litvinienę. O pieš dvejus metus išlydėjo Joną Avyžių į Amžinybės krantą, kaip pasakė laidodamas jį Antakalnio kapinėse, prieš tai dar atsku­bėjęs pas jį į ligoninę, palaiminęs, prieš man jam užmerkiant akis...

Druskininkus mudu su Jonu vadinome mūsų meilės miestu: čia prieš dvidešimt penke­rius metus susituokėme, tai kone „detektyvinė istorija“. Avyžius pats yra apie ją užsiminęs „Respublikoje“: „O štai Lenino premija yra pridariusi man nemažai nemalonumų (...). Ką čia kalbėti apie kūrybą. Net į asmeninį gyvenimą, jausmų pasaulį be ceremonijų kišosi. Tarytum jau sau nebepriklausyčiau. Mudviem su žmona šiandien linksma prisiminti, kaip centro komitetas uždraudė Vilniaus santuokų rūmuose mus sutuokti; išvaryti buvome iš jų lyg Adomas su Ieva iš rojaus. Nuvykome į Druskininkus, kur dar mūsų buvo nespėjusi pasiekti visagalė CK ranka“. Nesiplėsdama tik pasakysiu, kad Jono bičiulis „Nemuno“
sanatorijos vyriausiais gydytojas Algis Maldutis su jam būdingu entuziazmu ėmėsi „veik­los“. Pasitelkęs savo gerą pažįstamą milicijos viršininką Gediminą Ragauską laikinai priregistravo Avyžių savo bute (pagal sovietinius įstatymus bent vienas iš sutuoktinių turėjo būti vietinis gyventojas); kažkokiu būdu išpešęs vykdomojo komiteto pirmininko parašą, idant nereikėtų laukti nustatyto „bandomojo laikotarpio“ termino, išsikvietė „Zagso“ vedėją ir gerokai po darbo, vakarop, kai pastatas tuščias, ši sutuokė mus vykdo­ mojo komiteto ankštame kambarėlyje, kuriame tuo metu glaudėsi taip neromantiškai vadinama įstaiga - CBAĮ skyrius. Suprantama, abu vyrai - Algis ir Gediminas - buvo tos ceremonijos liudininkai.

Niekad abu su Jonu nemėgome viešumos, labiau vertinome kamerinį bendravimą, o tuo labiau vedybos - tokia tik dviejų, tik artimų žmonių šventė. Labai jaukiai, linksmai vestuvių/vakarą praleidome gydytojų Maldučių namuose, ką liudija Avyžiaus įrašas 1979 metais dovanotoje jiems knygoje „Gėlė Mažylė“ (beje, šią alegorinę pasaką Jonas parašė Druskininkuose, mūsų „medaus mėnesio“ metu): „Reginai ir Algiui Maldučiams, prisi­mindamas tą gražią pasaką su savo Irena, kurią Jūs padėjote man pratęsti iki begalybės, kai mudu su mano mieląja Irena, dovanota man paties likimo, buvome priversti prie­globsčio ieškoti Druskininkuose, kur antspaudu buvo įtvirtinta tai, kuo abi širdys gyveno. Tegyvuoja meilė, kuri vienu tik tegali taip sujungti žmones!“. 

Nebėra geraširdžio linksmuolio daktaro Algio Maldučio. Senosiose Druskininkų ka­pinaitėse ilsisi Gediminas Ragauskas. Tąsyk nepavyko nuslėpti šio tik mudviem svar­baus įvykio. Kitą rytą su glėbiu gėlių įsiveržė „Dainavos“ sanatorijos vyriausioji gydytoja Elena Kriaučiūnaitė, didelė kultūros entuziastė, daugelis meno žmonių yra pajutę jos globą „Dainavoje“. O iš paskos - poetas Algimantas Baltakis su rašytoju Jokūbu Josade, „kūrybiniai“ atostogavę „Dainavoje“. Tad teko puotauti, šėlti. Baltakis ta proga pado­ vanojo savo eilėraščių knygą „Dedikacijos“, kurioje yra ir Avyžiui skirtas eilėraštis, o tituliniame lape įrašė: „Irutei ir Jonui - būkite gražūs ir laimingi, jeigu Jums pavyks...“ Pavyko, Algi.           

Pirmą kartą Druskininkuose buvau viena. Viena, bet ne vieniša. Nes turiu ką prisi­minti. O Jonas visada šalia: mintyse tariuosi su juo, ką bedaryčiau, visada pamąstau,- ar jam patiktų, ar jis pritartų, tebejaučiu jo meilę ir globą. Tą savaitę viena vaikštinėdama po nostalgiškus, tokius rudeniškai gražius Druskininkus, užsukau į Miesto muziejų ant Druskonio ežero kranto. Tuščia, tylu, tik vienintelė darbuotoja - daili šviesiaplaukė nuošir­džiai apsidžiaugė užklydusią lankytoja ir puolė vedžioti po sales, aiškindama, kad šiame pastate yra ir Santuokų rūmai. Man kažkaip išsprūdo, kad, kai aš prieš dvidešimt penke­rius metus tuokiausi, tebuvo ankštas kambarėlis dabartinėje savivaldybėje. „Tai tikriau­siai mano mama jus sutuokė!“ - apsidžiaugė šviesiaplaukė. Klausiu: „Keturių vaikų motina tauriu madonos veidu?“ Nustebusi mergina sako: „Rašytojas Avyžius taip mano a. a. mamą pavadino romane „Degimai“ (ten tėra mūsų istorijos tik kai kurie atšvaitai), o ir man savo „Aštuonetą iš Trepsės namų“ tada padovanojo“. Teko prisipažinti. Apsi­kabinome mudvi su Romute Rimkevičiūte, pasijutusios lyg giminaitės, apsiverkėme amžinai išėjusių mums brangių žmonių...

 

Ar Avyžius buvo šeimos žmogus?

Prisipažinsiu, man nelabai aiški ši sąvoka. Gal kai namuose jauku ir gera, kai juose tavęs laukia brangiausias žmogus, kuris tave supranta, kuriuo gali bet kada pasikliauti, tada ir traukia namo, gal tada ir didžiausias laisvūnas taps „naminiu“?

Jonas buvo patriarchalinio auklėjimo, labai gerbiantis tėvus (labai geras buvo ir mano a. a. tėvams, ypač artimas su mano Mama), jaučiantis atsakomybę už mylimą žmogų, išpažįstantis pastoviąsias, amžinąsias vertybes. Ekstrernu baigęs gimnaziją, iki dvide­šimt dvejų metų laimingas gyveno gimtajame kaime, dirbo tėvų ūkyje, sėkmingai išsi­slapstė nuo Vermachto. Raudonoji okupacija sudarkė jo, kaip ir visos tautos, gyvenimą: praėjo Kuršo fronto pragarą, patyrė pokario alkį ir benamystę, sovietinę dvasinę prievartą. Nuo 1948 metų pasišventė tik literatūriniam darbui ir visą gyvenimą jokiame valdiškame darbe nedirbo, jokioj „nomenklatūrinėj“ kėdėj nesėdėjo, kaip pats rašė, buvo „rašytojas-namudininkas“ (tik 1996 metais tapo Seimo nariu). Turėjo aštrų socialinio teisingumo jausmą, visad buvo skriaudžiamojo pusėje. Nepakentė, pasak jo, „prėsko“ maisto ir „prėskų“ žmonių. Tad, kaip prisipažino tame dvidešimties puslapių laiške, kai (jau gyvenant mieste) įkyrėdavo rutina, „prėskumas“, atitrukdavęs nuo rašomojo stalo ir spontaniškai paūždavęs, paūliavodavęs su tikrais ar atsitiktiniais draugais. Bet visada ilgėjosi tikrų namų šilumos. Kai Prūdiškio kaime pirmaisiais mūsų vedybinio gyvenimo metais papuošiau kalėdinę eglaitę ir paruošiau Kūčių vakarienę, visam gyvenimui įsimi­nė žvakių šviesoje žvilgančios Jono akys ir jo žodžiai, jog sugrąžinau jį į vaikystę - šitiek metų nesidalijęs kalėdaičiu.

Mums buvo gera ir įdomu dviese. Niekad nenuobodžiaudavom, nes gyvenom, anot jo, „širdis širdin“, kaskart vienas kitame ką nors naujo atrasdami. Būtent kartu brangiame žmoguje įžvelgi daugiau ir giliau, nes jauti jį širdimi ir tik padedi vienas kitam atskleisti tai ką jis pats turi viduje, o kitiems atrodo, jog jį pakeitei. Visas šventes, ar tradicines - Kalėdas, Velykas, paskutinę karo dieną (gegužės 8-ąją), Vasario 16-ąją, kurias visąlaik šventėme, ar tik mums svarbias, ar pačių prisigalvotas, ekspromtines, pavyzdžiui, pirmo­jo sniego, sodo žydėjimo, medaus ėmimo ir panašias (kai kam atrodytų juokingos kvai­lystės) - visus tuos dvidešimt trejus metus praleisdavome tik dviese, neskaitant mūsų mielo išdykėlio niūfaundlendo Bardo, pragyvenusio su mumis beveik penkiolika metų. (Antroji Velykų ar Kalėdų diena būdavo „atvirų durų“). Ar šventą Kūčių vakarą, ar tik mums abiem brangią dieną prisimindavome savo vaikystę, tėvus. Jis pasakodavo apie gimtąjį kaimą, gimnaziją, skautų stovyklavimą, jaunystės išdaigas ir svajones, visa tai supindamas su to meto istorinėmis politinėmis realijomis. Tie atsivėrimai mus dar labiau artino. Stebino savo apsiskaitymu (jaunystėje buvo "knygų rijikas"), giliomis Lietuvos istorijos žiniomis, puikia atmintimi: mintinai deklamuodavo savo mėgiamiau­sių poetų Maironio ir Kossu-Aleksandriškio (Aisčio) eilėraščius, užtraukdavo man ne­girdėtą kokią nors savo Mamos mėgta dainą, o aš jam dainuodavau „miesto romansus“. Aš jį skatinau tęsti tuos autobiografinius etiudus, kuriuos buvo taip gražiai pradėjęs (išspausdintus 1967 metais knygoje „Tarybų Lietuvos rašytojai“), kaip ir „Likimo pirš­tą“, beje, publikuotą jūsiškiuose „Varpuose“ jau po autoriaus mirties. Sakydavo, ateis laikas ir jiems, dabar svarbesni darbai laukia.

Jonas buvo labai romantiškas, mėgo juokauti, mokėjo prasmingai tylėti, išklausyti kitą. Kaip nusakyti tą buvimo kartu palaimą, kai, rodos, nieko nevyksta, paprasčiausiai vidurvasarį lietui lyjant, kvepiant šienui verandoje gurkšnoji alutį, tylomis žvelgi į kitoje kelio pusėje žalią miško juostą; ar vėsų rudenį sėdi su raudono vyno taure priešais traš­kantį židinį ir kalbiesi be žodžių; ar šaltą žiemos naktį su daina eini snieguotu kaimo keliu namo, užsivakarojus pas kaimynus... Gali pasirodyti, kad mūsų gyvenimas buvo giedra idilė. Buvo mūsų padangėje visko - ir debesėlių, ir žaibų: ir nuomonės susikirs­davo, ir ginčydavomės, ir pykdavomės, ypač kai reikėdavo „nuvaryti“ jį pas daktarus, ir kol pirmuosius ketverius metus atkakliai įtikinėjo mane palikti darbą redakcijoje. O dar tas iš pradžių mus lydėjęs paskalų, anoniminių laiškų ir telefono skambučių šleifas... Yra tokių vargšelių, kurie negili pakęsti laimingų žmonių. Svarbiausia, kaip iš tų „aud­rų“ išbrendi, kad nepažemintum nei savęs, nei kito. O kai myli, nesunku ir pirmai atsi­prašyti, ir nusileisti, nors kartais jaustumeis ir teisi. Tik esminiuose dalykuose Avyžius niekad nenusileisdavo. Niekam. Neįsivaizduoju, kas būtų galėjęs juo manipuliuoti, turėti jam įtakos. Gyvendama su Jonu, jaučiau dvasinį komfortą - būti savimi, nes jam buvau reikalinga tokia, kokia esu. Salia jo visada jaučiausi moterimi. Saugia visomis prasmėmis - ir fizine, ir materialine, o svarbiausia-dvasine.     
Jonas neskirstė darbų į vyriškus ir moteriškus, netgi piktindavosi, kodėl sunkiausieji - buto, langų valymas, skalbimas ir panašūs vadinami moteriškais. Kai neturėjome ateinančios namų darbininkės, padėdavo "namų ruošoje". Man atrodo, jokių buitinių problemų šeimoje nekyla, kai myli ir brangini vienas kitą, tada jos savaime, natūraliai išsisprendžia: stengiesi kitam padėti, „užvaduoti“. Abu mėgome gaminti (man tekdavo kasdien, o Jonas tik „pagautas įkvėpimo“): jis - savo „firminius“ patiekalus - įvairius kepsnius ir barščius, aš - eksperimentuoti, anot Jono, „burti virš puodo“, kepti pyragus. Bet kai šeimininkaudavo, tai į virtuvę nosies nekišk - kol nepakvies prie rūpestingai padengto stalo. Pats eidavo apsipirkti į maisto parduotuvę, grumdydavosi eilėse (kol tokios buvo), sakydavo, jis kaip vyras save pažemintų, jeigu leistų žmonai krepšius tam­ pyti. Užtat Jono neįtempsi į rūbų parduotuvę - nesimatuos nė už ką, jam nieko nereikia. Pykdavomės, kol įsigudrinau pati viską - nuo galvos iki kojų nupirkti, aprėdyti. Labai mėgdavo eiti į turgų. Ir ne vien apsipirkti, o pabendrauti su ūkininkais, pasišnekučiuoti su prekeiviais, visada pareidamas man parnešdavo gėlių. 

 

Ne sykį, ir ilgokai, bendravome po rašytojo išėjimo. Vis paminėdavote, kad dar niekaip nesiryžtate prisiliesti prie rašytojo paliktų rankraščių, archyvų, galų gale, dulkes nuvalyti nuo rašomojo stalo. Tai, žinoma, labai žmogiška ir suprantama, ypač žinant, kokie santykiai Jus siejo. Tačiau laikas turi savo dėsnius. Ką praėję metai pakeitė Jūsų gyvenime, ar pavyko nors iš dalies nugalėti širdperšą, skausmą ?

Netiesa, kad laikas gydo. Juk meilė nenumiršta sykiu... Gal tik išmoksti savo širdgėlą užslėpti, atsiveria gilesnės suvokimo erdvės. Jau nebesusigūžiu, išgirdusi banalų klausi­mą „Kaip gyveni?“ Supratau, jog pati viena privalau natūraliai išgedėti, kad nereikia leisti savo sielos prievartauti patiems geranoriškiausiems patarimams, pamokymams. Bet ilgesys didėja, o vienatvė gilėja: man taip jo trūksta... Artimo žmogaus pasiilgsti kelioms dienoms išvykus, o čia... Mudu su Jonu nesame ilgiau buvę skyrium kaip dvi savaites. Kur tik bebūtume — kalbėdavomės telefonu ryte ir vakare, o jeigu nebūdavo galimybės (sodyboje neturėjome telefono), tada kone kasdien rašydavome vienas kitam laiškus, kurių, nors ir retai būdavome išsiskyrę, susikaupė dvi didelės krūvelės. Kai tampa nepakeliamai sunku, kelintą sykį skaitau tuos gelstelėjusius laiškus, iš kurių sklin­da tokia šiluma, jie tokie gyvi! Tada pasijuntu stipresnė, ne vieniša. Antai būdingos eilu­tės iš tos laiškų krūvelės: „Mano Irenute (jis vienintelis mane taip vadino), tik išvažiavai, —rašo pirmadienio rytą, tik ką mane nuvežęs iš Prūdiškio kaimo į Švenčionėlių geležin­kelio stotį, — o aš jau galvoju apie penktadienį, kada staipysiuos stoty, laukdamas traukinio, kuris atskraidins mano mažylę. Namai liko tušti, aplink viskas pasikeitė, rodos, se­niausiai besimatėm“. Grįžusi į Vilnių, į tokius be jo šaltus, erdvius namus, tuoj pat rašydavau, nes žinojau, kaip Jonas nerimauja dėl manęs, o man rūpi, kaip jis ten vienui vienužis. Dvasinę ramybę atgaunu Menininkų kalnelyje, ten siela prašviesėja. O namuo­se, kur kiekvienas daiktelis primena, kartais širdis ne visada paklūsta protui, nenori susitaikyti su realybe. Tada išeinu iš namų, susitinku su draugėmis.  

Man gyvenime sekėsi, - sutikau daug gerų žmonių, kurių tikrai yra daugiau negu blogų. Tik gerumas - kuklus, o blogis agresyvus, todėl labiau pastebimas. Turiu gimi­ningos sielos jaunystės bičiulių, naujų nuoširdžių „likimo draugių“. Neužmiršta manęs ir Jono draugai. Man atrodo, kad posakis „nelaimėje pažinsi draugą“ nevisiškai tikslus. Tikrąjį draugą pažinsi laimėje, nes visų didžiausia blogybė - pavydas, nuodijantis ki­tiems gyvenimus, galiausiai žlugdantis ir paties pavyduolio asmenybę. Tos draugės, ku­rios nuoširdžiai džiaugėsi mano laime -šalia ir kai sunkiausia. O tie visokie tik naudos siekiantys, tuščiagarbiai, anot Jonuko, „prielipai“, tai — praeiviai... Tokių mudu visada vengdavome, nors ne kartą esame ir apsirikę. Tuo pačiu noriu pastebėti, kad Avyžius turėjo „absoliučią klausą“ falšui, nepakentė veidmainystės, nesąžiningumo, pataikūniškumo, snobiško pasipūtimo. Pajutęs nenuoširdumą, smalsų brovimąsi į jo vidaus pasau­lį, užsisklęsdavo, tapdavo nešnekus, galėdavo pakilti iš krėslo ir išeiti į kitą kambarį, palikęs svečią man. Užtat lengvai rasdavo bendrą kalbą su paprastais žmonėmis, kaimie­čiais, vaikais. Po vyro netekties sulaukiau nemažai užuojautos laiškų, dar daugiau telefo­no skambučių iš nepažįstamų žmonių, kurie prisistatydavo skaitytojais, kalbėjo man, koks didis žmogus buvo Jonas Avyžius, kokia didelė netektis Lietuvai, kaip jiems padėjo jo sąžiningos knygos, jo drąsus, tiesus žodis spaudoje. Sujaudino Avyžiaus kūrybos gerbė­jas stalius ponas Antanas, padirbdinęs man suolelį prie kapo. Jonas visada stengdavosi kiek galėdamas kiekvienam padėti, neretai aukodamas savo kūrybinį laiką, rervinesis, nesitikėdamas padėkos, kurios dažniausiai ir nesulaukdavo, net skolų negrąžindavo.

Deja, laikas, kaip Jūs sakote, turi savo dėsnius. Supratau, kad mano sielvartas, privalo virsti pareiga Jonui. Per pusmetį po jo netekties sudariau ir parengiau 400 puslapių knygą „Jonas Avyžius: Autobiografiniai fragmentai. Publicistika. Draugų ir kolegų prisiminimai“, kurią pirmosioms Avyžiaus mirties metinėms Seimo leidykla išleido ramėliau pasidarė, kai Vėlinių išvakarėse pastačiau jąm ant kapo kauniečio skulptoriaus Roberto Antinio reljefinę skulptūrą ir neseniai Arkikatedros bazilikos klebonas kunigas Gįntaras Petronis ją pašventino. Dabar tvarkau Avyžiaus archyvą, skaitau nebaigtų romanų rankraščius, kitą kūrybinį palikimą. Tai dvasiniai labai sunkus darbas,  užtat visąlaik jaučiu jį taip arti, jog, rodos, įeis ir linksmai šūktels: „Tavo išsiilgęs alkanas liūtas parėjo.. .“

 

Prieš mus - net poros nepublikuotų romanų rankraščiai. Ar netikėti Jums buvo tie radiniai? Ką apie juos jau žinojote anksčiau?

Mudu su Jonu paslapčių neturėjome. Pati neklausinėdavau, ką rašęs, - tai jo ir tik jo pasaulis. Žinojau, kai norės, pats tau pasakos, pasidalys sumanymais, svarstymais. Kar­tais man garsiai paskaitydavo tai, ką parašęs. Tik visiškai užbaigtą kūrinį duodavo pa­skaityti. Tik atsakydamas į interviu klausimus (paprastai pats atsakydavo raštu) ir rašy­damas spaudai straipsnius (juos, beje, rašydavo ne kieno nors užsakytas ar paprašytas, o tada, kai pajusdavo vidinę būtinybę, nebegalėdavo tylėti), tardavosi, prašydavo pareda­guoti, nors ne visada mūsų nuomonės sutapdavo. Todėl tų nebaigtų romanų rankraščiai nebuvo radiniai. Surišti į „bylas“ jie gulėjo tvarkingai sudėti į vieną krūvą ant rašomojo stalo šalia Oskaro Milašiaus „Poezijos“, kurią pastaruoju metu skaitinėjo. Viršuje rankraštis romano „Viskas praeina“, kurio pavadinimą dar tvirta ranka užrašė liepos pirmo­sios rytą išeidamas į ligoninę (liepos septintąją išėjo Amžinybėn).

Šį romaną, kiek pamenu, pradėjo maždaug 1994 metais (pats beveik niekada datos nepažymėdavo) ir, neparašęs paskutinio skyriaus, atidėjo ir daugiau prie jo negrįžo, o 1996 metais buvo išrinktas į Seimą. Jame -Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išva­karės, Atgimimo metai ir šių įvykių fone - drama aukšto nomenklatūrininko, žmogaus, nesugebėjusio prisitaikyti prie naujo gyvenimo, atsidūrusio jo šalikelėje. Subyra jo įsiti­kinimai, dėl kurių tarėsi gyvenęs ir dirbęs. Išduoda artimiausi žmonės: viešai jo išsižada karjeristas sūnus, apsukriai pasinaudojęs Sąjūdžiu iškilti ant jo bangos, svetimas jam pragmatiškas anūkas, tapęs „naujuoju lietuviu“, nusigręžia savanaudė žmona. Paradok­siška, bet artimesnis jam tampa iš lagerio išėjęs idealistas politkalinys, buvęs sūnaus draugas, kuriam jis, kai „sėdėjo aukštai“, neištiesė pagalbos rankos, ir kuris taip pat nustumtas į šalikelę naujųjų patriotų.      

Romanas „Įpėdinis“ (sąlyginis pavadinimas) –„taiplati epinė drobė su visais ekskur­sais į praeitį, apimanti daugiau kaip šimtmetį, - rašė Avyžius, pristatydamas jo ištrauką 1996 metų „Varpams“. - Knygos šerdis - ūkininko Napalio Rūtenio šeima (...)Per šią šeimą ir bandau įgyvendinti seną savo svajonę - bent jau punktyru nužymėti mūsų tautos kelią, klotą erškėčiais, iki nepriklausomybės praradimo 1940 metais“. Jau dirbdamas Seime, kiek atrasdamas savaitgaliais laiko, vėl ėmėsi šito įpusėto romano ir priėjo iki 1940 metų. Tačiau, pasakojo man, pirminį sumanymą norįs pratęsti - užbaigti 1941 metų birželio 14 dienos trėmimais (visi trys broliai - diplomatas, gydytojas ir žurnalis­tas su šeimomis skirtingais keliais atsidurtų Rusijoje, Sibire - ką ištremia, o kas pats pasitraukia). Deja, mirtis anksčiau padėjo tašką negu autorius.   

Drįstu teigti, kad Avyžiaus kūrybinis viso gyvenimo užmojis buvo aprėpti mūsų tau­tos, kuri visada buvo istorijos kryžkelėje, likimą nuo nepriklausomos tarpukario Lietu­vos iki jos praradimo (romanai „Į stiklo kalną“, „Įpėdinis“), fašistinę okupaciją ir po to sekusią raudonąją („Sodybų tuštėjimo metas“, I ir II tomai), kolektyvizaciją („Kaimas kryžkelėje“) ir kaimą „brandaus socializmo“ laikotarpiu („Degimai“, kuriuos pats vadi­no rekviem Lietuvos kaimui). Beje, abu šiuos romanus Avyžius laikė dilogija, nors juose veikia tik keli bendri antraeiliai personažai, bet sieja lietuviško kaimo dramatiška lem­tis. O „Chameleono spalvos“ - pastarųjų sovietmečio laikų moralinė degradacija. „Vis­kas praeina“ -Atgimimo metai, Nepriklausomybės atkūrimo priešaušris.       

Toje ant rašomojo stalo rankraščių šūsnyje - baigta ir mašinėle perspausdinta dabar­ties tematikos tragikomedija „Neapykanta grūdinti“ ir satyrinė poema „Su Don Kichotu per Lietuvą“ bei beveik prieš dešimtmetį pradėtas ir atidėtas vaikiškas romanas (taip Avyžius apibūdino šios rašomos knygos žanrą) „Mažylė — didžioji mano meilė“. Tai mažos mergaitės akimis pirmųjų pokario metų Kaunas, to meto realijos - trėmimai, didysis 1946 metų Nemuno potvynis (romane turėjęs, pasak Jono, įgyti simbolinę pras­mę), vaikystės džiaugsmai, namų - tos šviesos oazės šiluma. Į romano audinį įterpiami interliudai — mergaitės motinos dienoraščio puslapiai. Deja, parašyti tik keli romano skyriai.

 

Įdomu būtų ta proga išgirsti apie rašytojo darbo stilių. Ar tiesa, kad vienu metu Jonas Avyžius galėdavo dirbti prie kelių kūrinių, o kartais be didelių skrupulų į šoną ir ilgam atidėdavo net beveik baigtą romaną?

Nuo pat pirmųjų mūsų bendro gyvenimo dienų mane stebino ir imponavo Avyžiaus kūrybinis disciplinuotumas. Jonas buvo stipri, labai valinga asmenybė. Kaip minėjau, net mūsų „medaus mėnesio“ metu parašė alegorinę pasaką „Gėlė Mažylė“ ir pradėjo didelės apimties nuotykingą pasaką „Liūtas, Lūšis ir Dramblys“. Yra sakęs, kad „prozoje primatas priklauso ne emocijų žaismui, o logikos dėsniais grįstam mąstymui“, todėl prozi­ninko darbas reikalauja disciplinos, nes, jeigu lauksi įkvėpimo, tai gali niekad ir nesu­laukti. Įkvėpimas ateina bedirbant prie rašomojo stalo. Kūrybingiausias metas buvo sodyboje Prūdiškio kaime, Švenčionių rajone, kol 1992 metais aplinkybės neprivertė parduoti (perleidom su visu „inventorium“ - antikvariniais baldais, net užuolaidom, o Jono neperkalbėsi, jeigu jau kartą taip nusprendė). Tai buvo labai skausmingas dvasinio . turto praradimas, tuo skaudžiau, kad pinigai, gauti už ją, žuvo „bankų griūtyje“.

Sodyba buvo ne poilsiavietė, o jo darbo valdos: čia užsidarydavo kūrybai, (nebuvo joje nei telefono, nei televizoriaus, tik radijas). Draugai tai suprato ir gerbė rašytojo kūrybinę , ramybę, tik pakviesti apsilankydavo. O įvairūs smalsuoliai, šiaip pažįstami mėgdavo užgriūti (atseit, važiavome pro šalį, tai ko neužsukus pas Avyžius). Ką gi, tekdavo vaišinti, priverstinai bendrauti, tai suardydavo Jono darbo ritmą, sujaukdavo kūrybinę nuotai­ki („o taip gerai buvau įsivažiavęs“, - dūsaudavo), paskui kone savaitę vaikščiodavo niūrus, kol vėl pamažėle įeidavo į romano pasaulį.

Keldavosi anksti, šeštą valandą ryto, sodyboje pjaudavo žolę, apeidavo savo sodintą sodą, aplankydavo „savo baudžiauninkes“, kaip meiliai vadino bites (turėjo šešis avi­lius), pasiklausydavo paukštelių čiulbėjimo jo paties sumeistrautuose inkilėliuose arba eidavo grybauti (uogauti nemėgo) ar tiesiog miške pamąstyti. Neskubiai papusryčiavęs (mėgo sočius „karštus“ pusryčius), pakštelėjęs man į skruostą apie 9 valandą sėsdavo, anot jo, į „darbo stakles“ - už rašomojo stalo. Dirbdavo iki trečios valandos dienos. Be jokių pertraukėlių (rūkyti seniai buvo metęs), jokių kavučių. Mėgo, kad darbo kambarys būtų didelis ir erdvus - girdėdavau jo lėtus žingsnius, vaikščiodamas galvodavo, o Bar­das gulėdavo po rašomuoju stalu. Neretai išbraukdavo arba visiškai išmesdavo tuos pus­lapius, kuriuos buvo parašęs vakar, kartais net visą skyrių. Vilniuje - panaši dieno­tvarkė, tik vietoj ryto kaimo darbų - rytmetinė mankšta (netgi sunkiai sirgdamas atkak­liai mankštinosi, stoiškai grūmėsi su lemtingąja liga). Prieš pusryčius eidavo su savo numylėtiniu Bardu pasivaikščioti „didžiuoju arba mažuoju Bardo ratu“, taip vadino savo maršrutus - apmąstyti būsimą darbą, nepastebėdamas pažįstamų, nepasisveikindamas (dėl ko man tekdavo neretai išklausyti priekaištus). Jokių savaitgalių, jokių poilsio die­nų, kol pabaigdavo romano skyrių arba „neįstrigdavo“. Bet tokių, „pilnų“ darbo dienų, kaip yra pats prisipažinęs, per metus būdavo trečdalis. Rašydavo tik automatiniu plunks­nakočiu, mėgo juodą rašalą (ryškesnis), jeigu tokio gaudavo. Joniškio rajoniniame laik­raštyje, beje, perskaičiau, kad kažkokia man nežinoma moteriškė, neva Jono giminaitė (jis tik su dviem seserim palaikė ryšius, brolis vaikystėje mirė) pasakoja, jog Avyžius kūrinius suaugusiems rašydavęs mėlynu rašalu, o vaikams—žaliu, mat, „vilties spalva“. Taip gimsta legendos, įvairios spekuliacijos „pažintimi“. Avyžiui gyvam esant neišdrįstų tokias nesąmones pliaukšti: Jonas nebuvo koks pamaiva, taip gali prifantazuoti tik jo asmens nepažįstantis žmogus.

„Kūrinį užbaigęs dažniausiai apsiriboju stiliaus šlifavimu, atidžiai "pereidamas" visą tekstą, nieko iš esmės nekeičiu (...) Neskubu siekti tobulumo, perrašinėdamas jau užbaig­tą kūrinį, mano tobuliausias tas variantas, kurį nulieju iškarto, užlopydamas skyles kurybinio proceso metu“. - prisipažino, atsakydamas leidinio „Naujos knygos“ skaityto­jams. Mašinėle perrašytą tekstą kartais dar taisydavo. Man tekdavo ranka pervesti Jono pataisymus į mašinėlę perrašytus kitus egzempliorius.

Avyžius 1976 metais laiške prisipažino: „Visą laiką balansuoju tarp trijų romanų, pats gerai nežinodamas, kurį visų pirma užbaigsiu. O „užbaigiu tą, kuris pagaliau visai pavergia neleisdamas apie nieką kitą galvoti. Dažnai romaną įpusėjęs, kai „susipykdavo“ su savo personažais, kai jam atrodydavo, jog priėjo akligatvį“, rašomą kūrinį atidėdavo į šalį ir imdavosi naujo, o kartais grįždavo prie anksčiau „nukišto“, kuris tuo metu jį labiausiai užvaldydavo. Taip rašė ir paskutiniuosius romanus „Įpėdinis“, „Mažylė - didžioji mano meilė“ ir „Viskas praeina“. Antai 1976 metais, tame pirmajame savo laiške man rašė: „Dar kartą perskaičiau nebaigtos satyrinės apysakos rankraštį, apie kurį Tau pasakojau Maskvoje, Jeigu viskas mano gyvenime bus normalu, o tai nuo Tavęs priklauso, iki Naujų metų neskubėdamas suspėčiau padėti paskutinį tašką. Tačiau la­biausiai dabar mane traukia prieš gerą penkmetį užmestas romanas apie šių dienų Lietu­vos kaimą (...)Taip pat galvoju apie „Sodybų“ II tomą. Žodžiu, jaučiuosi atsidūręs tarsi kokioj kryžkelėj, kiekvienas kelias savaip traukia keliauti, tačiau nežinau (ir bijau) kuriuo nors iš jų pasukti. Beje, šito nėra ko bijoti - būdavo, kad po kelis mėnesius blaškydavausi, kol įsikabindavau naujos knygos“.

 

Kokį romaną turėjo omenyje rašytojas?

„Degimai“.

Tektų dar pridurti, jog laiške užsiminė, kad norįs parašyti „Labanoro girių legendas“.

Pradėdamas naują kūrinį, būdavo gerai prieš tai apmąstęs jo „karkasą“, į storą sąsiuvi­nį susirašydavo personažų charakteristikas, netgi nusibraižydavo giminės genealogijos schemą ir, pasak jo paties, paleisdavo personažus veikti. Yra prasitaręs, kad ne kartą buvo sumanęs užbaigti vienaip, o personažai (jų charakterių logika) jį užbaigdavo savaip. Žinau, yra rašytojų, kurie romaną būna „išnešioję“ iki paskutinės eilutės-telieka užra­šyti. Panašiai kaip prancūzų kino klasikas Rene Kleras yra pasakęs: „Filmą pastačiau, belieka jį nufilmuoti“. Avyžiui taip būdavo neįdomu - jo knyga gimdavo kūrybinio proceso metu.

Kai nerašydavo, Jonas nerasdavo vietos: būdavo irzlus, nepatenkintas, tad stengda­vausi praskaidrinti jo nuotaiką - mielai eidavo su manimi į operos, dramos teatrus, rimtosios muzikos koncertus, pasivaikščioti po senamiestį, užsukti į kavinę, na, kartais su draugais pabendrauti prie alaus bokalo ar ko stipresnio taurelės, nors pastaraisiais metais retai. Tik beveik niekaip nepavykdavo ištempti kur nors tolėliau išvažiuoti (kol turėjome sodybą): vasarą - medunešis, rudenį - grybai (apsidairyk, Irenute, sakydavo, koks grožis, kokios spalvos, ar gali kur būti gražiau pasaulyje negu Lietuvoj?) O pavasa­ris - mėgiamiausias jo metų laikas (pats gegužį gimęs, per patį sodų žydėjimą), tad nė neužsimink. Kartą prisipažino, jog jam kūrybiškiausias metas - kovo mėnuo, kai prade­da tirpti sniegas, lašnoti varvekliai, tas nenusakomas, viltingas atbundančios gamtos dvelksmas.

Geriausios nuotaikos būdavo, kai rašydavo pasakas - mažiems ir dideliems. Prieš miegą man skaitydavo tai, ką parašęs: juokaudavo, fantazuodavo. Kaip pats prisipažino autobiografiniuose etiuduose: „Po kiekvieno stambaus kūrinio, dažnai net jo dar nepara­šęs, pasijunti dvasiškai išsekęs, pasenėjęs. Būtina pasinerti į gaivinantį šaltinį, kad atgau­tum jėgas. Man toks šaltinis kūryba vaikams. (...)Persikėlęs į vaikų pasaulį ir davęs fantazijai visišką valią, kuriam laikui nutrenkiu į šalį sunkius epiko realisto retežius, atjau­nėdamas dvasia ir kūnu“.

 

Ar didelis rašytojo archyvas? Ką žadate su juo daryti? |

Maironio literatūros muziejus maloniai prašė perduoti Jono Avyžiaus archyvą. Dabar ;  j| tvarkau. Kaip minėjau, tai labai dvasiškai sunkus darbas, lėtai einasi. O ir moralinė dilema: kažkaip nedrąsu lįsti į stalčių, į „privačią zoną“. Jis pats jokio archyvo nekaupė, :   netvarkė. Kai muziejai prašydavo rankraščių, nuotraukų, asmeniškų daiktų, nepatenkin­tas yra atšovęs: „Tik nekiškit manęs į muziejų. Aš gyvas!“. Ir apskritai sakydavo, nėra ko ;   kitiems nosies kaišioti į rankraščius - nesirengiu rodyti savo „apatinių“. Tegu skaito išspausdintas knygas.

Be rankraščių yra sąsiuviniai - romanų apmatai, pirmieji, dar gimnazisto, rašinėliai ir pirmosios publikacijos (besimokydamas gimnazijoje netgi versdavo apsakymėlius iš; anglų kalbos ir siųsdavo redakcijoms); visas maišas laiškų, oficialių ir privačių sveikinimųįvairiom progom (nežinau, kada tą maišą peržiūrėsiu ir susisteminsiu); nuotraukų; atskira sekcijos dalis jam dovanotų Lietuvos ir užsienio rašytojų knygų su įdomiais įrašais. Neprisiliečiau dar jo užrašų...  

Mūsų biblioteką siūliau padovanoti Joniškio viešajai bibliotekai, kurios darbuotojos taip gražiai visąlaik rūpinasi savo kraštiečio rašytojo kūrybos populiarinimu. Tegu žmonės naudojasi. Ąvyžius labai gerbė ir vertino darbą bibliotekininkų, tų, pasak jo, pasiau­ti kojančiai dirbančių mūsų kultūros bitelių, „skleidžiančių pažinimo šviesą Lietuvoje, restauruojant apgriautą mūsų žmonių dvasinį gyvenimą“.

 

Atėjimas į Seimą su dešiniaisiais Avyžiui, regis, atnešė nemažai nemalonumų. Negaliu atsistebėtivieno plunksnos brolio maniera būtinai priminti savo rašiniuose Avyžių buvus kompartijos nariu (nors pats tebėra raudonas kaip burokas). Kaip panašius dalykus sutik­davo rašytojas? Klausiu visų pirma todėl, kad iš jo paties esu pajutęs nemažą nusivylimą ir vadinamais dešiniaisiais politikais, tarp kurių nė kiek ne mažiau karjeristų ir kitokių netik-rų„pinigų“.

Atsakysiu cituodama jį patį. Į panašų klausimą Avyžius viename interviu pareiškė:  „Noriu kategoriškai atsakyti: savo likimą susiejau ne su žmonėmis, su kuriais einu, o su  Lietuva“. Ir kitame: „Mano pasirinkimas - logiška viso gyvenimo tąsa. Jis gali stebinti tik I tą, kuris nėra skaitęs mano knygų, o ypač pastarųjų metų straipsnių spaudoje. (...)Tokiu dramatišku Lietuvai metu negaliu sėdėti užsikniaubęs tik ant rašomos knygos, kuri pasiro­dys galbūt po kelerių metų, kai jau šiandien į neviltį įstumti žmonės laukia padrąsinančio - tiesos žodžio, konkrečių sprendimų (...) Konservatorių programoje siekiama, kad Lietuva ) būtų ne tik laisva ir demokratiška, bet ir lietuviška. O tai man labai artima“. Beje, prieš  1992 metų rinkimus LDDP siūlė rašytojui būti kandidatu į Seimą jų sąraše. Jonas Avyžius atsisakė („Nebūsiu jiems širma..“).Į komunistų partiją Avyžius įstojo gana vėlai -  keturiasdešimties metų, nuvainikavus „asmenybės kultą“, Chruščiovo „atšilimo“ laikotarpiu. O į klausimą, kodėl anksčiau iš jos neišėjęs, Avyžius yra sakęs: „Paprasčiausiai savigarba neleido, kai daugelis spruko, lyg pelės iš skęstančio laivo“. Jis niekad nėjo su konjunktūra, niekas neįstengė palenkti jo nepriklausomos laikysenos. Sovietmečiu Jonas buvo nuolat koneveikiamas „už tarybinio gyvenimo juodinimą“, nacionalistines apraiškas (romanai „Degimai“, „Chameleono spalvos“), o „Sodybų“ II tomas, aukštosios partinės nomenklatūros pavadintas antitarybiniu, buvo uždraustas išleisti - išėjo tik prasidėjus Gorbačiovo „pertvarkai“. O Jonas atkakliai  toliau dirbdavo prie naujos knygos. Nesiskųsdamas, neaimanuodamas. Antai, kai visą pusmetį spaudoje buvo talžo­mi jo „Degimai“, Jonas rašė „Sodybų tuštėjimo meto“ II tomą, kuriam irgi, anot jo, pats pasirašė nuosprendį, kategoriškai atsisakęs perrašyti romaną, ką nors keisti, kaip tada skausmingai ištarė: „štai ir sumūrijau antkapį savo knygai“.

Demaskuojančią sovietmečio kritiką Jonas sudėdavo į savo romanus (suprasdamas, kad tokių straipsnių tuometinė spauda neskelbtų), pats puikiausiai suvokdamas, jog ardo romano meninį audinį. Už tuos „publicistinius puslapius“ būdavo labai parankųjį kone­veikti „dvaro kritikai“. Bet dar ir todėl jų, kritiko A. Bučio nuomone, Avyžiaus romanai būdavo iki skutų suskaitomi sovietmečio kaimo ir miesto skaityklose". Poetas A. Balta­kis prisimena, kaip „Chameleono spalvos“ (kainavusios du rublius), turguje „iš po skver­no“ būdavo parduodamos už dvidešimt penkis.

Nežinau, kokius nemalonumus Avyžius patyrė „atėjęs į Seimą su dešiniaisiais“. Pats yra pastebėjęs: „yra pasitaikę atskirų išsišokimų, paminėjus mano pavardę kokio nors straipsnio kontekste. Tačiau tai, mano manymu, visai natūralu. Kiek žmonių, tiek nuomo­nių, kiekvienam valia reikšti savo požiūrį. Dėkui Dievui, visiems laikams atsikratėme dik­tato iš viršaus“.

O ir Seime kalbėdavo, ką galvoja, balsuodavo kaip norėdavo, nebodamas konservato­rių frakcijos, kuriai priklausė, nuomonės. Iš Seimo tribūnos kalbėdavo iš dorovės pozi­cijų, nes tikėjo moralia politika. Kaip pats yra pareiškęs Seime: „Ne politika daro mus, o mes politiką. Vanduo visada liks švarus, jeigu į jį neįbrisi purvinomis kojomis“. O viena seimūnė iš kairiojo flango rašytoją paauklėjo: „Seimo tribūna - ne vieta kalbėti apie moralę“. Jonas neskirstė žmonių: ką kairėn, o ką - dešinėn. Svarbiausias kriterijus jam buvo žmogaus padorumas ir sąžiningumas, o karjeristų, kurių nepakentė ir niekino, abiejose pusėse sutiksi.

 

Koks buvo rašytojo požiūris į jubiliejus, atrodo, esu pats pajutęs, kai artėjant 75-mečiui išgirdau jog  keleri metai neišleidęs nė vienos knygos ir jos nenusimato. Tai buvo pasakyta labai ramiai, nieko nekaltinant. Na, o kada lemta tapti knygomis Jūsų surastiems rankraš­čiams? Gal vis dėlto apvalus jubiliejus turės tam tikros įtakos?

Jonas nemėgo savęs eksponavimo, atsisakydavo viešo savo jubiliejų šventimo, kūry­bos vakarų. Sakydavo, kam įdomu, tegu knygas skaito, pats nesiruošiu jų komentuoti ar šiaip smalsumą tenkinti. Labiausiai vertino skaitytojų nuomonę. Apsidžiaugdavo, kai gatvėje ar troleibuse, net turguje žmogus, atpažinęs rašytoją, dėkodavo už knygą ar straipsnį spaudoje. Pamenu, kaip sujaudino Joną Molėtų turguje (buvome nuvykę pirkti sodinu­kų) vienas žmogus, padovanojęs Avyžiui slyvaitę, sakydamas: „Tai už "Sodybų tuštėjimo metą“, jame - ir mūsų tautos, ir mano gyvenimas“.

Ir kitus nelabai sveikindavo su gimtadieniais (nebent man priminus, kad tam ar kitam kolegai, mėgstančiam jubiliejus, suteiktų džiaugsmo). Jonas atšaudavo: „Joks nuopel­nas, kad pragyvenai tiek ar tiek metų. Svarbiausia, ką padarei. Ir kuo čia džiaugtis, kad dar metais pasistūmėjai arčiau kapo duobės. O gal žmogui nemalonu priminti, kad jis metais paseno? Pagaliau gimtadienis - asmeniškas dalykas. Jeigu koks svečias imdavo girti Joną, jis kaip mat nutraukdavo šio gražbylystę, šaipydamasis: „Ak, koks gražus buvo velionis, koks gražus velionis. Jaučiuosi, tarytum savo šermenyse“.

Knygą „Jonas Avyžius“ ne tik pati sudariau ir parengiau, dar buvau ir redaktorė, ir korektorė (ačiū leidyklai už pasitikėjimą, neskaičiusi atidavė į spaustuvę). Turėjau pa­teikti leidyklai „gatavą“- savo lėšomis parengtą (surinktą, suredaguotą ir sumaketuotą) knygą, Seimo leidykla finansavo išspausdinimą. Romaną „Įpėdinis“, anot Jūsų, „apva­liam“ Avyžiaus jubiliejui lyg ir ketina išleisti Rašytojų sąjungos leidykla. Kol kas nieko tikro. O kitų nepublikuotų kūrinių rankraščių likimo negaliu nuspėti... Ačiū Jums, kad šiame „Varpų“ numeryje spausdinate romano „Viskas praeina“ ištrauką.

 

Iš mūsų ankstesnių pokalbių esu įsidėmėjęs Jūsiškį pažadą sau parašyti knygą apie Joną Avyžių. Kada tokių atsiminimų (atrodo, ne tik) galima tikėtis?

Kai rengiau knygą „Jonas Avyžius“, pati neparašiau atsiminimų, norėjau kad „kalbė­tų“ tik jis pats bei jo draugai ir kolegos. Pati norėjau likti nuošaly, o ir viskas buvo dar taip skausmingai arti... Dabar gailiuosi, kad neparašiau įžangėlės. Išėjus knygai, ne vienas ją skaitęs pasigedo mano „intymaus balso“, ragino, skatino rašyti prisiminimus. O berly­nietis Leonas Stepanauskas paakino: „Būtinai parašyk knygą panašiai kaip rašytojo Dreizerio našlė: „Avyžius mano gyvenime“. Aš atkirtau: „Avyžius nebuvo mano gyvenime. Jis buvo ir mano gyvenimas“. Dabar, retkarčiais paskaitinėdama savo dienoraštį, kurį rašiau tik priešokiais, Jonuko laiškus man ir savo laiškus jam, pagaunu save, jog prati­nuosi prie šios minties. Norėčiau, kad tai nebūtų atsiminimai vien apie mūsų, kaip Jonas juokaudavo, „medaus gyvenimą“. Bandysiu, kuo daugiau remdamasi autentiška medžia­ga - laiškais, dokumentais, Jono užrašais, papasakoti, dėl ko jis sielojosi, kokias verty­bes gynė, dėl ko skaudėjo jo jautrią, drąsią, tiesos ieškančią širdį. Apie jo romanų kelius į viešumą - kaip prie Avyžiaus kapo sakė Rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas. Romanų, kurie tapdavo politinio ir leidybinio gyvenimo skaudžiomis dra­momis, nuolat alinusiomis Joną Avyžių. Ir apie jo vyriškumą, grumiantis su sunkia liga bei dvasios stiprybę. Iki paskutiniųjų žodžių: „Tik tu man rūpi...“

Kalbėjosi Leonas PELECKIS-KAKTAVIČIUS

Valentinas Sventickas

In memoriam

Užpernai išėjo Jono Avyžiaus pasakojimų mažiems ir dideliems knyga „Stebuklingas miestas“. Pirmi tos knygos sakiniai: „Gyveno toks žmogus, visų vadinamas Auksinių Rankų Meistru. Ką tik padarydavo - iš molio nulipdydavo ar iš medžio išdroždavo - kiekvienas jo kūrinys būdavo kaip gyvas“. Toji me­nininko likimo alegorija -ji yra graudi- prisimintina galvojant apie patį rašyto­ją. Toliau pasakoje kalbama apie Meistro rankomis įkūnytus nepatenkintus per­sonažus, kurie pasistengė jį pražudyti, apskundę piktam Rytų Šalies Valdovui. Mat Meistras buvo nudrožęs tą piktą valdovą ir įkišęs jį į geležinį narvą.

Sovietija, mačiusi savo atvaizdą talentingo rašytojo prozoje, neįstengė jo pražudyti. Pražuvo pati. Tačiau visų svarbiųjų jo romanų keliai į viešumą tapo politinio ir leidybinio gyvenimo skaudžiomis dramomis, kurios nuolat alino Jo­ną Avyžių. Autentiškas sakinys iš Maskvos redaktorės N. Certovos nurodymų „Palikimo“ autoriui: „Reikėtų ryškiau pabrėžti užkrečiantį pavyzdį rusų liau­dies, kuri įvedė ir gyvenimu patikrino socialistinę kolūkinę santvarką“. Toliau -apie organizuojantį partijos vaidmenį ir pan. Jaunas studijozas nūnai leptelės -a, čia tas, kuris gavo Lenino premiją... Ir net nepagalvos, kad buvo taip: arba premija, arba „to nacionalisto“ bolševikinis sutriuškinimas, kuriam buvo pasi­rengta. Vadinamosios respublikinės, o paskui ir ši premija, paskirtos negalint nepaisyti galingo talento ir skaitytojų pripažinimo, gal dar stengiantis jaukinti mūsų prozos laisvūną tapo jam šiokia tokia apsauga - Jonas Avyžius toliau ėjo į „draudžiamų“ temų ir realijų tankmę, rašė apie mąstantį žmogų okupacijų aki­vaizdoje, apie pokario kovas, apie Lietuvai primesto tarybinio socializmo ir tau­tos laisvės priešpriešas, apie sovietinių valdininkų ir inteligentų chameleoniz-mą. Jo romanuose atsirado teisybės ieškantis žmogus, ir cenzoriams paberti re­torikos trupiniai tos siekiamybės jau negalėjo užstoti.

Šiandien čia nesakykime, kad viską esam skaitę ir suvokę. 1988 m. išėjo romano „Sodybų tuštėjimo metas“ trečia, 1989-aisiais - ketvirta knyga. Lietuvos pokario epopėja, rašyta daugiau kaip 20 metų - kalbu apie romano visumą -lig šiol nėra deramai reflektuota. Gal iš dalies dėl to, kad jos antroji pusė pasi­rodė tuo metu, kai mūsų šiokiadieniai buvo pilni skubiausių veiksmų ir aktua­lijų. Nebūta atidaus šiuolaikiško žvilgsnio į knygas vaikams, - o reikia, be kita ko, atsiminti, kad jų nekontroliavo cenzūra, ir Jonas Avyžius ne kartą šia gali­mybe naudojosi.

Jaučiu, kad kalbu ne tokiu stiliumi, kuris pridera paskutinio atsisveikinimo valandą. Nes yra visiškai aišku, kad su Jono Avyžiaus kūryba atsisveikinti neįma­noma. Kad jis toks žinomas, jog net gyvenimo ir kūrybos faktus minėti būtų per

daug formalu. Atsisveikiname tik su gyvu žmogumi, kuris niekad neįkyrėjo kolegoms ir kurio labai pasiilgsime, labai. Santūraus, nusišypsančio, nutylinčio taip, kaip nutyli kaimo išminčiai, tvardančio ir kartais net bauginančio mus savo žinojimų erdvėmis ir gelme. Buvo rašytojų, su kuriais jis atsisveikino taip, kaip atsisveikina visa iš anksto ramiai žinantys mūsų žemės žmonės. Yra jaunesnių už jį rašytojų, prie taurelės „sukritikavusių klasiką“ ir vietoj laukto rūsčio ar atkirčio išgirdusių: „gerai, gerai, pats esi rašytojas, kokios čia ceremonijos“. Seimo nariai, spėjusieji suvokti Joną Avyžių, turėjo įsitikinti, kad parlamento pastogėje yra įmanomas paprastas, aiškus, etiškas elgesys ir mąstymas, visai savarankiškas. Beje, per visą savo gyvenimą jokioje tarnyboje jis nebuvo taip ilgai kaip Seime. Ilgiau tik dirbo žemę ir, žinoma, rašė.

Tiesi, atlapaširdė Jono Avyžiaus publicistika, įsiliejusi į Nepriklausomybės atkūrimo audringą tėkmę, atvėrė tikrąsias jo pažiūras. Prisimindamas asmeniškus pastarųjų metų pokalbius su rašytoju, maždaug taip galėčiau pasakyti jo nusiteikimą: nėra lengva, bet turime toliau gyventi su visa kuo, ką esame sunkmečiais patyrę.

Lietuvos rašytojų sąjungos vardu sakau užuojautos ir paguodos žodžius velionio žmonai ir nuoširdžiai talkininkei Irenai, seserims Adolfai ir Stasei, giminėms ir artimiesiems. Jūsų praradimą rašytojai išgyvena kartu.

 

Antakalnio kapinės 1999 07 09