Gyvenimas  - tai nesibaigiantis k?rybos procesas, kuriame dalyvaujame kiekvienas pagal savo galimybes, sykiu kurdami ir savo  likim?

Jonas Avyius

Jonas Avyius

Autobiografiniai fragmentai

 ***

Kadaise, prie ger? deimt? met?, man?s vent?s proga papra? per laikrat? tarti kelet? odi? mokytojui. ?vykdiau ? pageidavim?. Tada a raiau, jog vietoj nedidelio straipsniuko reik?t? sukurti poem?. Arba apysak?. Arba nutapyti pla?i? drob?, jeigu tu esi dailininkas. Deja, gamta ne visada suteikia pakankamai talento, kad sugeb?tume imok?ti skolas tiems, kurie daugiausia nusipeln? m?s? meil?s ir d?kingumo.

Sakoma: pasakyk, kas tavo draugai, a pasakysiu, koks tu. Mokytojas - pirmasis m?s? draugas, ir jeigu tu iandien ne liauioji purve, o stengiesi atsipl?ti nuo gyvenimo pilkumos, - vadinasi, mokeisi ne i kalakuto skraidyti.

od? Motina" poetai rao didi?ja raide. Motina aukoja savo gyvenim? saviems vaikams, mokytojas svetimiems, daniausiai u tai nesusilaukdamas prideramo d?kingumo. O ar bereikia didesnio atlyginimo, kai tu, po kiek met? sutik?s savo mokin?, gali su pasididiavimu pasakyti: Tai vienas i daugelio t? nuostabi? moni?, kurie mok?si mano klas?je!" Ir n?ra didesn?s bausm?s u savo abejingum? ventam pedagogo darbui, u kakur padaryt? neatitaisom? klaid?, kai pamatai savo mokin? ne tuo, kuo jis tur?jo ir gal?jo tapti.

Neinau kitos profesijos, iskyrus mokytojo, kuri, siekdama usibr?to idealo (formuoti mogaus siel?), b?t? reikalinga tokios k?rybin?s ?tampos ir didiulio atsakomyb?s jausmo! Skulptorius kartais tik baigdamas ikalti savo k?rin?, pastebi, kad akmuo suskil?s, ir tenka prad?ti vis? darb? i naujo. Mokytojo mediaga - gyvas mogus. Jos nenumesi kaip akmens luito. Telieka kurti iki galo arba, neturint tam pakankamai pasiventimo, gaminti brok?. Nesakau: nevyk?lius, nelaiminguosius ar nusikalt?lius. Kartais maiausiai esi kaltas, kad jie tokie, ta?iau ar visk? atidavei, kad netapt? tokiais?

Kakur teko nugirsti pana? posak?: pasaulis proporcingai geras geriems mokytojams. Per daug abstraktu? Galb?t. Ta?iau negin?ytina, kad mokytojas yr? tas emutinis laiptelis, nuo kurio kiekviena monijos karta kopia auktyn, siekdama g?rio idealo. Gal tod?l kartais mokytojas per maai ?vertinamas ir pagerbiamas, mon?s maiausiai pastebi tai, kas jiems reikalinga kaip oras ir be ko, kaip be duonos, jie negali gyventi.

Esu vienas i daugelio, kurie gali i visos irdies pasakyti: be Motinos a dar tur?jau Mokytoj?. Ir ne vien?. Jie buvo paprasti mirtingieji vieni geresni, kiti blogesni, bet i j? vis? gavau tai, kas iliko visam gyvenimui kaip niekur kitur ne?gyjamos vertyb?s.

Nesiekdamas nutapyti vieno ar kito savo mokytojo portreto, noriu br?ktel?ti vien? kit? trich?, man giliau ?sir?us? ? atmint?, tur?jus? reikmingos ?takos mano gyvenime.

***

Mane labiausiai jaudina ankstyvas pavasaris - tas met? laikas, kai up?s jau ineusios led?, bet laukuose dar matyti parudavusio sniego lopiniai, o pastog?se baigia sudilti paskutiniai ledo varvekliai, ir per nakt? ? gruod? sutraukta em? rytais skamba po kojomis kaip b?gnas, nukabin?tas d?tan?iais stiklo varpeliais.

Gal tai buvo anks?iau ar v?liau, sakysim, viduriem?, kada kaimas guli apting?s po storais sniego patalais, ar gegu?s m?nes?, per sod? yd?jim?- buvusi Mielai?i? pradios mokyklos mokytoja Rozalija Aleksieri?t? gal?jo ueiti pas mus bet kuriuo met? laiku - bet kakod?l man atrodo, kad visa tai ?vyko anksti pavasar?.

Jos veido bruoai idilo i mano atminties. Galiu tik tiek pasakyti, kad Mielai?i? mokytoja", kaip mes, vaikai, j? vadinome, man buvo graiausia ir protingiausia moteris pasaulyje. Tada a buvau ?simyl?j?s vien? mergyt?, su kuria per pertraukas skaitydavome K. Binkio Atsiskyr?l? Antan?l?", ta?iau ir dabar nesu tikras, ar pirmoji mano vaikyst?s meil? nebuvo Mielai?i? mokytoja".

-Blogai darote, kad neleidiate vaiko toliau mokytis. Jis buvo vienas geriausi? mano mokini?. Jonukui reikia ? gimnazij?.

T?vas s?di ant lovos, nudelb?s akis ? duob?t? asl?- pirmas odis priklauso motinai.

-Taigi, panele mokytoja. B?t? mogus... Bet kam em? paliksime?

-Ak, jei tik tokia b?da, ponia Aviiene! Juk turite dvi mergytes? Uimsite ukur?, ir bus eimininkas.

Dabar jau t?vas randa reikalo ?siterpti.

-Kam Dievas nedav? s?naus, k? padarysi, - sako jis, nepakeldamas galvos. - Na kai toks yra, jis ir turi valdyti ?k?.

Trinkteli trobos durys. Labas rytas!" At?jo pieno perdirbimo punkto ved?jas Robertas Vaideliauskas. Pro aaras nieko nebematau. Rausva migla ir balsai, vien tik balsai: Mokytoja, pienininkas, v?l mokytoja. Protarpiais pasigirsta motina, bet jos balsas nebe toks tvirtas ir pasitikintis savimi. T?vas p?k?ia ant lovos, nesusp?damas susigaudyti min?i? raizgalyn?je. Pagaliau!

-Mokslas, gimnazija. Bepiga kalb?ti. Nuo blog?j? met? dar neatsigauname... Litai nesemiami i balos, negalvokit.

-   A p-p-priruoiu vaik? ? gimnazij?, - kalba miknius pienininkas. - Iki egzamin? turime gerus keturis m?nesius. ?statysime tavo Jon?, Kazimierai, tiesiai ? tre?i? klas?. Ir n? lito nepaimsiu.

T?vas kos?ioja, valgosi ? motin?. ykti nepasitik?jimo ypsena.

-Jeigu jau tiesiai ? tre?i?... - nedr?siai ?siterpia motina. - Pam?ginkim, t?vai.

-Et, vien laik? dykai gai. Jei k? tamsta, panele Aleksieri?te, j? ir imokei, bus pamir?s per tuos dvejus metus. Nieko neieis su j?s? egzaminais..

-Ieis, tikrai ieis, t?tui! - A puolu prie rankos t?vui, ibu?iuoju abidvi motinai. - A ilaikysiu egzaminus, pamatysite! O jeigu nepasiseks, daugiau nepraysiu, kad leistum?te ? gimnazij?.

Tyla. Motina priglaudia mane prie kr?tin?s. ilta iurkti ranka nusileidia man ant galvos kaip balandis, atnedamas irdiai taik? ir ramyb?. Geltoni t?vo ?sai isipl?t? nuo ypsnio. Jis tikras, nieko gero i to neieis, gaila penki? lit?, kuriuos reik?s umok?ti u egzaminus, na, tegu atsikanda dantis. Kart? ant visados.

-Turi gerus t?velius, Jonuk, - sako mokytoja, bu?iuodama mane ? skruost?. Kai jie, tie du gerieji s?mokslininkai, atsisveikin? ieina, a pripuolu prie lango ir i?riu kaip ? ventuosius, kol abu dingsta u kl?ties.

***

Vienas ?ymus lietuvi? tarybinis raytojas yra prasitar?s, kad mokytojai beveik nesuvaidin? jokio vaidmens jo gyvenime.

A nor??iau od? mokytojas" rayti i didiosios raid?s.

-Argi ?ia prizm?? ?ia sukryp?s kuinas, mano berniuk, - raukosi paiybos mokytojas H. Rudzinskas (v?liau skulptorius, gyven?s Kaune), paimdamas i man?s pietuk? ir kantriai taisydamas piein?. - Ueik vakare pas mane ? namus, mudu atskirai padirb?sime.

Ir tai a pas mokytoj? namuose. Ant bufeto pozuoja l?kt? su obuoliais. A valgau obuol? ir pieiu obuolius.

-Beviltika, visai beviltika. Tu niekuomet neimoksi pieti, mano berniuk.

-Taip, - prisipa?stu nusimin?s. - A nemoku... man nepatinka pieti...

-O kas tau patinka?
-Rayti.

-A, vis d?lto tau kai kas patinka! K? gi, rayk. Raymas n? kiek ne blogiau u pieim?. - Mokytojui galb?t skaudu, bet jis visai ne?sieid?s, kad paniekinau jo m?giam? disciplin?. - K? gi, mes nepretenduojame ? genijus, visapusik? moni? maa, bet reikia stengtis visapusikai lavintis. O k? tu raai?

Neprisimenu, kaip atsakiau ? ? klausim?. Tada jau buvau para?s kr?v? eil?ra?i? (eiliuoti prad?jau dar pradios mokykloje), noveli?, net roman?, mano korespondencijos i vietos gyvenimo pasirodydavo laikra?iuose. A netur?jau jokio aikaus tikslo, man tiesiog patiko rayti ir, negail?damas popieriaus, pyliau i peties visk?, kas ueidavo ant seil?s. Dabar pats stebiuosi, i kur atsirasdavo tiek laiko k?rybai. Juk ir kalnus knyg? perskai?iau! A. Diuma, M. Z?vako, tuo metu leidiami lietuvi? kalba pasaulin?s literat?ros klasikai serijoje Literat?ros panteonas, lietuvi? raytojai, pradedant V. Kudirka, emaite, V. Kr?v?-Mickevi?ium ir baigiant kriminaliniais J. Piliponio romanais -visa tai be jokios atrankos godiai surijo nepasotinama vaiko smegenin?. Gimnazijos bibliotekoje man pasidar? ankta, joje nebuvo daug toki? knyg?, kurias rasdavau pas pieninink? R. Vaideliausk?, Bet per t? por? met?, kai baig?s pradios mokykl? gyvenau kaime, nualinau" ir pienininko knyg? fondus.

***

Kaip viesus saul?s spindulys pro plyel? mano atmintin prasiveria ta diena, kai ? klas? ??jo lietuvi? kalbos mokytoja P. Jurgilait?-Pladien?, neina po paastimi m?s? s?siuviniais. Tai buvo seniai, o a, lyg iandien viskas vykt?, matau, kaip ji deda s?siuvini? ?sn? (ten m?s? raomieji laisva tema), s?dasi prie juodo mokytoj? stalelio ir tyl?dama valand?l? i?ri ? vien? tak? klas?je. ? mane...

-Mokiniai, a noriu paskaityti vien? raom?j? darb?.

A usigulu ant suolo, usideng?s veid? delnais. Mokytojos balsas plaukia kaip v?jo blakomas r?kas per piev?, ?ia pakildamas, ?ia nusilpdamas iki tragiko nabdesio. Dieve mano, kaip ji graiai skaito! Nejaugi ten tikrai mano parayta!

Ausys liepsnoja, aaros veriasi ? akis.

Ilga pauz?. Maloni kan?ia pasibaig?. Paskui igirstu savo pavard? ir kaip lunatikas einu atsiimti s?siuvinio.

-Neidumk i klas?s po skambu?io.
Pasilieku.

-Paraiau penket?, nors radau trejet? klaid?. U turin?. Turi talent?. Tik neapsileisk. Daugiau d?mesio sintaksei, kalba ji per pertrauk?, nenuleisdama ?d?maus, kietoko, o kartu jaudinamai ilto vilgsnio nuo man?s. - Aviius, Aviius... tai nuo avios". Labai jau ?kika. Galvo?iau, kad tavo pavard? turi daugiau bendro su karkvabaliu. Linksmas sparnuotas pavasario vabzdys. Kai kur, ir Jonikio vals?iuje, j? vadina avyiumi. Avyiaus sparnai, inoma, ne erelio, bet vis iokie tokie sparneliai... Taip, Avyiau, - priduria mokytoja, paspausdama raid? y". - Man atrodo, i tav?s gali ieiti raytojas, jeigu nor?si. Kod?l nestoji ? literat? b?rel??

A?! Argi to vertas?

-A tave ?raysiu. Bus ?domu ir naudinga.

Tu turi talent?... Niekas iki iol to nebuvo man pasak?s. Kai per atostogas, isisukin?damas nuo darbo ?kyje, skaitydavau knygas arba, nulind?s kur ? kamp?, kurdavau savo nepabaigiamas apysakas bei eil?ra?ius, t?vas burb?davo:

-I knyg? duonos nevalgysi. Va, taip visokios gimnazijos ir pridirba tingini?.
Motina buvo atlaidesn?, jaunyst?je ji pati m?go daug skaityti, bet praktikas valstiet?s protas irgi negal?jo pritarti mano poelgiams.

Kaimynai peikiamai lingavo galvomis:

-Na ir isiaugins Aviiai vaik?...

Dosnus mokytojos odiai man buvo lyg locmano numestas lynas. A ?sikibau jo, ir jau nebodamas nieko plauksiu pro uol? labirint? ? atvir? j?r?.

***

Pirmas gyvas raytojas, kur? pama?iau, buvo Juozas Gruas. Tada jis sve?iavosi Jonikyje pas giminai?ius, ir kakas man parod? j?, einant? gatve. Man patiko jo Karjeristai", o ypatingai neseniai i?jusi noveli? knyga Sunki ranka". Kai kurias noveles, pavyzdiui, U saul? graesnis", perskai?iau po du tris kartus. Kakod?l a neabejojau, kad jis geras mogus, b?tinai sutikt? paskaityti pluotel? mano raini? ir pasakyt?, ko jie verti.

Nor?jau pulti pridurmui, aukdamas:

-Ponas Gruai, ponas Gruai!

Bet kojos tarsi nuklimpo aligatvyje, ir a, keikdamas savo nedr?s?, aar? pilnomis akimis i?r?jau ? tolstan?i? fig?r?, nelyginant ? blyktant? laim?s e?l?, kurio niekuomet daugiau nesugausiu.

Po to ? m?s? gimnazij? atvaiavo Alf. Suinskas, tuo laiku madingos jaunimo tarpe knygos Maras jaunystei" autorius.

-?ia m?s? gabiausias literatas, - pristat? P. Pladien? mane sve?iui.

-Pai?r?sim, pai?r?sim, - atsak? jis, ypsodamasis minkta, dvasininkams b?dinga ypsena.

Literat?ros vakare dalyvavome, berods, penki mokiniai. A perskai?iau ilgok? novel? (Kvaila merga"), parayt? didel?je P. Cvirkos ?takoje. Mokiniai negail?jo aplodisment? - kaip literatas j? tarpe buvau isikovoj?s tvirtas pozicijas. Bet m?s? sve?ias s?d?jo sur?g?s. Jam absoliu?iai nepatiko mano novel?, nes tokia vulgari raliava nieko bendro neturinti su literat?ra.

Taip i gyvo raytojo pirm? kart? igirdau, ko vertos mano pastangos.

-Nekreipk d?mesio. Gerai raai, - paguod? mane geroji deiv?.

Tuos odius prarijau kaip trokuliu mirtantis tyro vandens gurkn?.

Paskui, berods, 1938-1939 m, iem? pama?iau i arti dar vien? raytoj? - Bernard? Brazdion?. Tai buvo Teli? gimnazijos literat?ros vakare, kur dalyvavau kaip jonikie?i? literat? atstovas.

Mano apsakymas buvo gerai priimtas. Brazdionis i pusdievio auktybi?, inoma, nepasteb?jo prie savo bat? prilipusios em?s dulk?s, ta?iau v?liau teko gird?ti, kad apie t? literat?ros vakar? jis pasak?s:

-Auga jaunimas...

Didiausia mano svajon? buvo susitikti su P. Cvirka. ? raytoj? tiesiog dievinau. Vien? i ankstyvesni? jo k?rini? Mano t?vo mirtis, atspausdint? Iliustruotame pasaulyje, perskai?iau balsu vakare, kai motina vir? vakarien?. Protarpiais troboje pasidarydavo tylu kaip kapuose, Tik rudens v?jo ?esys u lango ir nedr?sus ibalin?s lempos sprags?jimas vir mano galvos.

***

P. Cvirk? sutikti tur?jau laim?s tik po karo.

Tuo metu redagavau radijo jaunimo valand?les, bet svajojau apie raytojo profesij?. Mano aktyve buvo keletas eil?ra?i? ir apsakym?, paskelbt? priekarin?je periodin?je spaudoje. Vienas neymus urnaliukas (Blaivyb? ir sveikata) buvo priad?j?s kai kuriuos i j? ileisti atskira knyga, bet sutrukd? 40-?j? met? ?vykiai. Vienu metu buvau pasiunt?s dvi knygas (eil?ra?i? rinkin? ir apysak? vaikams) Sakalo ir Spaudos fondo leidykloms, bet jos dingo jokio atsako kaip akmuo ulinyje. Mano laik? d?ut?je gul?jo vieno stambaus laikra?io redakcijos atsakymas: Tamsta nori dirbti pas mus, o nemoki pasirayti pavard?s: vietoj trumposios i raai y... Bet a tur?jau ir kit? laik?, gaut? 1941 met? pavasar? i Valstie?i? laikra?io, kurio redaktor? M. Mekauskien? kviet? atvaiuoti ? Kaun? ir dirbti etatiniu korespondentu redakcijoje. Bet tai buvo prie penkerius metus ir jeigu tur?jo kokios reikm?s, tai tik pa?iam save paguosti. Kaip ir tos kr?vos rankra?i?, suverst? ant spaliais upilt? trobos lub?, kur uoliai darbavosi pel?s, pasiekdamos konkretesnio rezultato, negu autorius. Ne, a netur?jau jokio aktyvo, tik ?sivaizdavau j?, bijodamas sau prisipainti, kad tiek laiko ir energijos paleista v?jais.

Visk?, ko siekiau nuo trylikos met?, d?l ko gr?miausi - visk? reik?jo prad?ti i naujo. A stov?jau ant dviej? pasauli? ribos - sugriauto, i kurio at?jau, pramok?s vaik?ioti, ir naujo, kuriame reik?s gyventi. A buvau naujakurys; tur?jau apmokam? darb?, pastog?, bet man atrod?, kad nieko neturiu, tik tuos l-erius metus, likusius u valstietikai gunktel?jusi? pe?i? ir t? vienintel? k? tik parayt? apsakym? Invalido pasakojimas", kur? atneiau autoritetingiausiam savo teis?jui.

-Palik, - tar? Cvirka. - B?tinai perskaitysiu.

A pasisukau ieiti. I susijaudinimo visas dreb?jau. Kambarys pasidar? nepaprastai didelis ir klaidus, ir a, uuot pataik?s ? duris, pasukau kakur ? kamp?, kur stov?jo didiulis XVI amiaus stiliaus pe?ius su lipdiniais.

Cvirka su?iupo mane u peties ir juokdamasis papra? atsis?sti. Jam buvo ?domu suinoti, kur dirbu, i kur kil?s, kuo ver?iausi anks?iau.

K? a gal?jau papasakoti? Juk mano autobiografija tokia pilka ir nereikminga. inoma, viskas gal?jo kitaip susiklostyti, jeigu b??iau atvaiav?s ? Kaun? ir dirb?s laikra?io redakcijoje. Bet reik?jo pasisi?ti palt?... O kol j? siuvo, prasid?jo karas...

-Sakai, paltas sumai?... - Cvirka paoka nuo k?d?s, vaikto kambaryje, irdingai juokiasi. - Ak, tie siuv?jai! Jais niekada negalima pasitik?ti. Bet gi ?ia, brolyti, puikiausia tema apsakymui!

Po keli? dien?, kaip buvo susitarta, at?jau atsiimti savo apsakymo. Senieji Sniadecki? r?mai, kuriuose ?sik?rusi Raytoj? S?junga, pasirod? dar ikilmingiau r?stesni ir neprieinamesni, negu pra?jus? kart?. A kopiau altais marmuriniais laiptais, kaip ? Golgotos kaln?, nujausdamas, koks bus sprendimas, ir galvojau, kad nevert?jo eiti.

Cvirka pasitiko mane maloniai, bet buvo aikiai nusivyl?s. Jis pasiraus? stal?iuje, ni?niuodamas pro nos? kakoki? melodij?, i?m? mano apsakym? ir pasak?:

-Niekus rain?ji. A ?ia padariau kai kurias pastabas. Inagrin?k, pagalvok. Bet ko vertos pastabos, kai n?ra kurinio? Reikia rayti apie tai, k? inai.

A pa?miau nuo stalo savo k?rin? ir mechanikai ?miau vartyti lapus. Tekstas ir parat?s buvo itisai imargintos raudonu raalu. Kruop?iausiai perskaityta ir ?vertinta kiekviena eilut?. Gale - ivada. Kiek tas didis mogus tur?jo sugaiti brangaus laiko d?l niekam netikusio kakokio nemokos rainio?!

-Parayk apie tai, kaip tavo siuv?jas siuvo siuvo ir nepasiuvo, - tar? jis, man ieinant. - Gali ieiti ?domus apsakymas. Atnek, paskaitysiu.

-Ne! aukiau a mintyse, ?siut?s ant sav?s ir nusimin?s. - Niekada nebeateisiu ? t? j?s? eimos kap? r?s? ir nebeatneiu jokio apsakymo! Niekada! Bet a ?rodysiu jums, kad galiu parayti. J?s pamatysite, j?s dar pamatysite!

Sunkios durys usitrenk? u nugaros, istumdamos mane ? gatv?. A ?jau, nieko aplinkui nematydamas, tik savo pla?iap?di? bat? galus, ir nebuvau tikras, ar kada nors jie palyt?s paad?t?j? em?...

***

Negaliu pasigirti daug varg?s, ilgai ild?s altais rudens rytais sustingusias kojas vieiame karv?s m?le kaip vienas gerbiamas m?s? literat?ros klasikas, nors iki atuoniolikos met? ir pragyvenau nepriklausomoje Lietuvoje. Bet pakankamai prisii?r?jau neteisyb?s, kuri, beje, visais laikais buvo ir teb?ra aminas monijos palydovas.

Mano t?vai vidutiniai valstie?iai buvo teisingi, jautr?s mon?s, smerkdavo ?kininkus, kurie elgdavosi su samdiniais kaip su emesn?mis b?tyb?mis: nesodindavo valgyti prie vieno stalo, prastai maitindavo, versdavo dirbti nuo tamsos iki tamsos. Tod?l nuo pat maens veikiamas gimdytoj? pavyzdio taip pat stojau skriaudiam?j? pus?n. Bet nemaa ma?iau ir toki? ?kinink?, ?sitvirtinus m?s? krate taryb? valdiai, pramint? buo?mis, kurie su samdiniais elg?si kaip su savo vaikais, ir man buvo ne visai aiku, kaip klasi? kovoje galima sutapatinti humanizm? su kontrrevoliucija.

Jaunyst?je nesirinkdamas perskai?iau kalnus knyg? - visoki? filosofini? bei ideologini? kryp?i? - ta?iau gyvenimas visam laikui iliko man tikruoju mokytoju. Negaliu tvirtinti, kad jis neb?t? apvyl?s arba, geriausiu atveju, pastat?s ? kebli? pad?t?. O, ne kart? yra ikr?t?s toki? pokt?, kuri? niekaip ne?sprausi ? moni? sukurtos teorijos r?mus! Atsidurdavau prie alternatyv?. Suimdavo pagunda laviruoti, nes konfrontacija visada susijusi su gr?sme patogiam gyvenimo b?dui. Gindamas j?, prigalvodavau aib? makiavelik? pasiteisinim? ir silpnyb?s valand? iduodavau savo mokytoj?. Taip atsitiko su dauguma mano apsakym?, parayt? 1945-1956 metais. O i dalies ir su tuo laiku pagars?jusia, net ??jusia ? respublikos mokykl? programas apysaka Palikimas". inoma, galima suversti kalt? bekonfliktikumo teorijai, veliai klest?jusiai tarybin?je literat?roje asmenyb?s kulto metais, ta?iau kas, jeigu ne pats mogus atsako u savo veiksmus? S?in?! tai kur vienintelis patikimas m?s? patar?jas, tik juo raytojas turi vadovautis savo darbe, jeigu nori ivengti istorijos teismo.

Nelemtas nepasitik?jimas savo sugeb?jimais visada buvo ir liko man didiausias k?rybos stabdis, o kartu ir savotikas filtras, kritikos vadinamas reiklumu. Kai 1961 metais po ketveri? met? tupin?jimo apie pirm? roman? ? stiklo kaln?" pagaliau j? ileidau ? dienos vies?, keleriopai daugiau gal?jau nurodyti tos knygos trukum? negu jos vertintojai. Turiu galvoje ne meninius tr?kumus (personaai ir stilius maiausia usitarnavo priekait?), o atskirais atvejais apsilenkim? su vaizduojama to meto tikrove. Kritika (kaip danai b?na, kai jai tai nepatogu) nepasteb?jo ito deguto aukto medaus statin?je (a patikslin?iau- kibire), ta?iau skaitytojai buvo nepermaldaujamai akyli. Neapsii?r?jimas? Ne. B?t? galima pasiteisinti tuo pa?iu nepasitik?jimu savimi ir i dalies b?t? tiesa, ta?iau inau, kad ?ia didiausias kaltininkas - kompromisas su savo s?ine. Respublikos literat?riniame urnale pasirod?s k?rinys buvo negailestingai sukritikuotas i trib?nos tuometinio Raytoj? s?jungos pirmininko Eduardo Mieelai?io. Deja, palie?iant ne tuos romano momentus, kurie, mano ?sitikinimu, buvo verti negailestingos kritikos, o apkaltinant mane senamadikumu", priepastatant tuo laiku (1963 m.) prad?jusioms reiktis lietuvi? prozoje psichologizavimo tendencijoms. Taip jau danai b?na, kad pats autorius kur kas giliau mato savo tr?kumus negu steb?tojas i ono, daugiau ar maiau link?s pritempti aptariam? k?rin? pagal savo koncepcij?. Kai kas, laik? mane nepakan?i? kritikai, gali nustebti, igird?, kad ? savo k?rin? i?riu reikliau ir teisiu j? grie?iau negu jo vertintojas. Kitaip ir negali b?ti, nes tai mano k?dikis, nat?ralu, kad tarp vaiko ir gimdytojo visikas atvirumas. Ta?iau neb?tina kitiems inoti, kas m?s? eimoje darosi. Pagaliau kiekvienas save gerbiantis t?vas nepad?s pirmam, papuolusiam pl?sti savo vaik?, o pasistengs pedagogikai ?tikindamas j? atsikratyti yd?.

Romanas ? stiklo kaln?" ne tik pirmas k?rinys, kuriuo rytingai pasukau ? stamb?j? prozos anr? kaip epikas, bet ir himnas mano jaunystei. Knygoje palyginti nedaug autentikos mediagos, tik vienas kitas personaas turi prototip?, dauguma ?ia vaizduojam? ?vyki? - fantazijos produktas, ir vis d?lto tai ano meto gyvenimo tikrov?, su kuria savo laiku buvo suaugusi mano vaikyst?. Tai metai, praleisti gimnazijos suole, br?stan?io jaunuolio svajon?s iekant kelio ? literat?r?. Pagaliau, raydamas ? roman?, mintimis ne kart? nuklydau ? pradin? kaimo mokykl?, kai mokiausi pirmame skyriuje; irdis kr?p?iojo sujaudinta prisiminim?, toki? man sav? ir brangi?, kad negal?jau be skausmo ipl?ti juos i sav?s ir atiduoti bendram naudojimui. Kaip ir ito epizodo, atklydusio i 1930 met? birelio, kai b?gau per kaim? i mokyklos, kad susp??iau pamatyti respublikos prezident?, kuris su savo svita tur?jo pravaiuoti pro al?. Septyni juodi automobiliai. Skryb?l?ti ponai ir karikiai. Sveikinimo kalbos. Orkestras trenkia tautos himn?. Paskui visi sus?do ? automobilius ir nudulk?jo Linkuvos link, ? Chodakausk? dvar?, i kur buvo kilusi ponia prezidentien?... Stumdiausi tarp moni?, pariet?s kraujuojan?i? koj? (uva, kur? mes, vaikai, kasdien erzindavome, praeidami pro vieno ?kininko kiem?, buvo nuvo?s kuln?), ir dreb?jau, kad kas nors neatkreipt? d?mesio ? mano b?d?.

Nesuprantu, kod?l i scena taip giliai man ?strigo. Ne tik ?strigo, bet kai raiau pirm?j? roman?, savo vaikyst?s knyg?, kartas nuo karto ikildavo s?mon?je, sukeldama grandinin? asociacij? reakcij? ir tam tikra prasme stimuliuodama pasakojim?. Be abejo, kiekvienas raytojas turi panai? stimuliatori?, penin?i? fantazij?, kuri? veltui iekotume j? k?riniuose. Mane nustebino vieno labai iprususio ir autoritetingo lietuvi? kritiko pareikimas straipsnyje, es? didiausia m?s? literat?ros b?da, kad raytojai savo k?ryboje remiasi ne grynu imislu, o asmeniniais igyvenimais. O kaipgi kitaip? ?k? gi raytojui atsiremti, jeigu ne ? gyvenimo patirt?? Juk jo biografija - tai neisenkanti terp?, maitinanti talento aknis, suteikianti sparnus k?r?jo fantazijai. Kitas klausimas, kiek raytojo talentas sugeba atsipl?ti nuo autentikumo, ?kv?pti k?riniui siel?, galin?i? pakelti j? auk?iau em?s.

***

1940 met? birelio vidurys. Prie m?nes? man su?jo 18 met?. O dabar stoviu, dvirat? aperg?s, vals?iaus miestelyje prie aligatvio su tokiais pat bernais i savo kaimo ir iopsau ? tarybinius tankus, su pragariku triukmu bildan?ius pro al? grindiniu. Dulk?s, dusinantis degal? tvaikas. Akinan?iai plieskia kaitri saul?, negailestingai kepindama abipus gatv?s nugulusi? moni? mini?.

Su ia diena Lietuvos istorijoj atver?iamas naujas lapas. K? tik radijas prane?, kad prezidentas Smetona paspruko ? Vokietij?, ir man pasivaidena anas vaikyst?s birelis su septyniais juodais automobiliais... Vos ne diena ? dien? deimtmetis tarp prezidento, su triumfu ?vaiuojan?io ? savo uovij?, ir prezidento, sprunkan?io nuo tautos per sien?. Tas deimtmetis uprogramavo manyje pirm?j? roman?, kuris buvo paraytas po dvideimties met?. Ir jau ruoiama dirva kitam - pla?iam epiniam pasakojimui apie lietuvi? tautos likim? hitlerin?s okupacijos metais.

tai pirmieji jo fragmentai, kuri? nerasite pamin?tam pasakojime, ta?iau kurie nuolat ir nuolat ikils atmintyje, sudrebindami mano ird?.

...Karas. Tas baisus odis, itr?k?s i taikaus valstie?io l?p?, sprogo kaip galingo utaiso bomba, nuluojami visk? aplinkui. Bri?kos, karu?iai, paprasti darbiniai veimai?iai l?k? t? sekmadienio vidurdien? per m?s? kaim? su mon?mis i Jonikio bany?ios kaip v?jo neami ir vis? ausyse skamb?jo jo neantis odis:

Karas! Karas! Karas!

Dviratis tada buvo pagrindin? jaunimo susisiekimo priemon?. Visoje apylink?je tebuvo pora motocikl?. Vienas j? birb? kartu su mumis, dviratininkais, kai visu b?riu vaiavome ? kaimyninio kaimo ganyklas pai?r?ti numuto tarybinio l?ktuvo. Kad ir kiek steng?iausi, nesugeb??iau atkurti vaizdo, kuris skaitytojui perduot? patirt? ?sp?d?. A buvau sukr?stas iki pa?i? sielos gelmi?. Ne metalo laue palaidot? moni?, kuri? k?n? dalys (koja su untu, ranka...) m?t?si per kelis metrus nuo katastrofos vietos, o netik?tos minties, kad ie nelaimingieji uvo nuo tokio pat mogaus rankos, pakilusios udyti, kad tai tik udyni? pradia, atv?rusi keli? begaliniam naikinimui. Vardan ko? Kad pasaulyje viepataut? viena tauta, viena ideologija?

Pastarieji klausimai man kilo daug v?liau. Jiems paruoti reik?jo vis? hitlerin?s okupacijos met?, tur?jau pamatyti gatv?s grindiniu varomus pasmerktuosius su Dovydo vaigd?mis ant nugar?, igirsti jiems skirt? ?vi? aid?, prisiminti gyvulinius vagonus, prikimtus moni? karo ivakar?se...

Mano sieloje tvenk?si votis, kuri anks?iau ar v?liau tur?jo tr?kti.

Kai 1944 met? vasar?, liepsnojant abiej? kovojan?i? pusi? subombarduotiems iauliams, ? mano t?vik? ?eng? tarybin? armija ir netrukus usivilkau kareivio uniform?, jau galvojau apie raytoj?, kuris, tur?damas mano igyvent? mediag?, gal?t? parayti ?domi? knyg?, Toliau bem?stydamas nusprendiau, kad tokia knyga tur?t? b?ti ne tik ?domi, bet ir naudinga mon?ms, po begal?s igyvent? kan?i? iekantiems atsakymo ? svarbiausius monijos egzistencijos klausimus.

Kit? met? pavasar?, paskutin?mis karo dienomis Kuro fronte, nuotaikos pagautas (lauk?me ?sakymo pulti), prasitariau savo kovos (v?liau ir k?rybos) draugui poetui Pauliui irviui, kad b?tinai paraysiu knyg? apie kar?. Ta?iau kol ji gim?, pra?jo lygiai 25 metai. Ir, inoma, ne tokia, kaip tada galvojau. Galiu tik pasidiaugti, kad kur? laik? pamirau lengvab?dikai ispr?dus? paad?, duot? apkasuose bi?iuliui, ir nes?dau rayti knygos tik gr??s i fronto. B?simajam k?riniui tik ? naud? i?jo autoriaus atsitraukimas nuo ?vyki?, vilgsnis ? praeit? i atokesn?s distancijos.

Kartais, pervelgdamas savo gyvenim?, pagalvoju, kad pernelyg anksti pasidariau profesionaliu raytoju. Reikia tur?ti polinkio ? avanti?rizm?, kad, ileid?s plon? apsakym? ir apybrai? knygel?, idr?stum mesti darb? ir atsid?ti grynai k?rybai. inoma, galvoje pilna sumanym?, plan?, bet kas i to, jei jie kol kas tu?ias popieriaus lapas? A manau, tok? riziking? ingsn? engti mane paskatino fanatikas trokimas tapti raytoju, savotika ideefixe, lydinti mane nuo pat pradios mokyklos.

Nuo atuoneri? met? jau tvirtai inojau, kuo b?siu. Vaiko fantazija kartais bandydavo paversti mane agronomu, karininku ar kunigu, bet netrukus v?l gr?indavo ?raytojo k?d?. Kol paraiau pirm? apsakym? (rodos, 1937 m.), prik?riau begal? siuet? (mano galva daugiausia tuo ir buvo uimta), kuriuos ?gyvendinus b?t? i?jusi visa bibliotek?l? ?vairaus anro k?rini?. V?liau, kai jau gyvenau Vilniuje, motina, valydama trobos aukt?, tuos grafomanijos kalnus paleido per kamin?...

***

Iki 22 met? amiaus, kol kartu su b?riu savo kaimo vaikin? ivykome ? armij?, dirbau t?v? ?kyje. ienavau, pjoviau javus, veiau m?l?. N?ra tokio ?kiko darbo, kurio nemok??iau. Mieste pragyvenau keturis deimtme?ius, ta?iau kaimas taip ir liko antrieji mano namai. Ten kryk?ia mano k?dikyst?, lank? duburiuose takosi basakoj?s vaiko dienos, dainuodama eina paskui pl?g? vytur?lio ?iurlenimo lydima jaunyst?. Ir visa tai daugiabalsiu aidu atsiaukia mano k?riniuose. A li?diu senojo kaimo, i kurio telik?s graudus prisiminimas, bet argi nenat?ralu apverkti artim? mirus??

Meil? kaimui man neleidia abejingai ypsotis, kai matau jo k?ne atsiveriant kraujuojan?ias aizdas, kurias optimistai (tiksliau, dreb?tojai d?l savo kailio) laiko nereikmingais katino ?dr?skimais. Vis? ami? nesutariau su mokan?iais puse l?p? ypsotis, matyti tik tai, kas patogu, klausytis tik to, kas malonu ausiai. ?ki?s galv? ? sm?l? kaip strutis, nuo pavoj? nepab?gsi. Jeigu m?s? kaime ?siaknij?s girtavimas, sumaterial?jimas, palijusi dorov?, k? a parodiau romane Degimai", tai didele dalimi kaltos nusiraminimo nuotaikos, paauktinta optimizmo temperat?ra. M?s? dien? raytoj? a suprantu ne vien kaip ?dom? pasakotoj?, kurio k?ryba teikia estetinio pasig?r?jimo, taurina mog?, bet ir kaip kovotoj?, negailestingai apnuoginant? konjunkt?ros pagimdytas blogybes ir padedant? visuomenei jomis atsikratyti. Jo atsakomyb? tautai milinika. Tod?l tai suvokdamas niekada neprad?davau k?rinio, kol rayti j? priversdavo vidin? b?tinyb?. Ir, inoma, nesiimdavau temos, neb?damas ?sitikin?s, kad gerai pa?stu pasirinkt? objekt?.

Kartais gyvenimas mane ruodavo naujai knygai ne vien? deimtmet?. tai romanas Chameleono spalvos" vienintelis kol kas mano k?rybin?j biografijoj miesto tema. Tur?jau pragyventi Vilniuje daugiau kaip trisdeimt? met?, pamilti ? miest?, kaip myl?jau mane iauginus? kaim?, kad kilt? nenumaldomas noras parayti toki? knyg?. Net ne?tariau, kad k?rybin? veikla prie io romano mano pas?mon?je prasid?jo pirmaisiais pokario metais, labai greitai po to, kai buvusio artojo koja nueng? ant asfalto. Niekada nepamiriu beveik itisai karo sugriauto Vilniaus vaizdo, kruvinu randu ?sikirtusio man ? ird?. Ir karto darbyme?io - vien? viesiausi? gyvenime valand?, kai talkindavau atstatant miest?.

Kai po keleri? met? Vilnius atsistojo ant koj?, a inojau, kad jo naujuose m?ruose ?cementuotas ir mano prakaito laas.

Ir tai buvo mudviej? suart?jimo pradia. Taigi dar vienas romanas.

Po kiekvieno stambaus k?rinio, danai net jo dar nepara?s, pasijunti dvasikai isek?s, pasen?j?s. B?tina pasinerti ? gaivinant? altin?, kad atgautum j?gas. Man toks altinis - k?ryba vaikams. Prieokiais nuo kapitalini? darb? esu para?s solid? tom? pasak?li? bei pasak?-apysak? ir diaugiuosi, kad daugel? j? skaito ir suaug?. Kartais juokais pagalvoju: ko gero, laikas gali parodyti, jog tie atokv?pi? trupiniai yra geriausia, k? esu para?s. Bet a nekreipiu d?mesio ? tok? minties isiokim?. Ar negana to, kad, persik?l?s ? vaik? pasaul? ir dav?s fantazijai visik? vali?, kuriam laikui nutrenkiu ? al? sunkius epiko realisto reteius, atjaun?damas dvasia ir k?nu?

Sunki raytojo dalia, bet niekad nuoirdiai nesigail?jau j? pasirink?s. Man jau per eiasdeimt. Taigi ne taip jau maa met? nata. Ta?iau nesunku j? pakelti, kai alia turiu itikim? gyvenimo draug? - mon? Iren?, subtiliai suvokian?i? mano jausm? pasaul?, palaikan?i? mano siekius ir trokimus. Jeigu laikas leis, dar ne kart? teks nerti ? stebukling? atgaivos altin? neamam pasakos sparn?, kad pakakt? j?g? naujiems darbams, kurie, kas ino, gal tik man vienam atrodo labai svarb?s.

1967-1985 m.

Jonas Avyius

Likimo pirtas

Tada dar nesuvokiau, kad jos buvim?, kur? iandien galiu pavadinti venta globa, jausiu vis? gyvenim?. Kad ateis diena, kai Motina pakirsta klastingos ligos nugrius po neprinokusiais vaisiais apkibusia obelimi, o a, to neinodamas ir b?damas toli, diaugsiuos ubaig?s vien? sau reikming? darb?. O po to toliau engsiu gyvenimo vingiais, bet dabar jau laiminamas jos, em?s kankin?s, v?l?s, nusipelniusios amino iganymo, nes Motinos viltis kaip ir daugelio, ne kiek saul?s ma?iusi? ioje aar? pakaln?je, buvo Dangaus teisingumas.

Taip, visa tai, k? ?ia pasakiau, bus tik ateityje. Po deimtme?i?. O iandien mano mama, palyginti, dar jauna, nors aptukusi, visa suprakaitavusi (pa?lusiai karta vasaros diena), jaunatvikai iraudusi siuva i trobos ? kiem? ir atgal palaidais plaukais, nes per staiga ugriuvusius darbus nesp?jo susukti ? kuodel?. Mes, vaikai, irgi ?traukti ? uvirusio darbyme?io s?kur?: reikia vertingesnius daiktus susl?pti nuo art?jan?io fronto. Motinai komanduojant padedame pakuoti ? ryulius ir tempiame u trobos ant daro, kur v?pso vieiai iraustos duob?s. D?l visa ko i vakaro pakrov?me dvikink? veim?, kuris laukia darin?je, kada reik?s ir aplamai ar reik?s kinkyti arklius.

Visas kaimas iandien suklus?s, taisantis sparnus pakilti tarsi pauktis, pajut?s vanag?. Laidoja daruose k? kas turi geresnio nesisl?pdami, pavojaus akivaizdoje pasijut? artimesni u artimiausius gimines.

L?takalbis t?vas, kain ar deimt odi? nuo ryto pasak?s, ni?riai vilg?ioja ? ventvagikai giedr? dang?, kai jame pasigirsta praskrendan?io l?ktuvo riaumojimas. Parim?s ant mol?ta eme aplipusio kastuvo jis primena duobkas?. Negaliu pak?sti perd?to dramatizmo. Vos pora m?nesi?, kai ubaigiau dvideimt dvejus metus, kasdien stipr?jantis karo dievo riaumojimas Rytuose man adina daugiau smalsum? negu g?sdina. Tuo labiau, kad viena koja a jau anoje pus?je. Isikasiau autuv?, kur? buvau rad?s nut?kt? ? griov?, b?gant i Lietuvos rusams keturiasdeimt pirmaisiais. Turiu ir laini? atsipjov?s, ir duonos por? abiali?. Uteks pradiai. Negaliu sakyti, kad man jau vaidenasi karo ygiai, ta?iau ir mirties kvapo nejau?iu.

Mano artimiausias bi?iulis Ignius tvirtai apsisprend?s trauktis i Lietuvos, jeigu raudonasis tvanas veris toliau, pralau?s sutr?kin?jus? vokie?i? gynybos ied?. T?vams tai b?t? tragedija: vienintelis s?nus. Vakar atvaiavau dvira?iu ? j? skurdi? sodyb?l? (septyni hektarai antrar??s em?s) ir karts nuo karto pasiklausydami g?daus artilerijos griaudimo prakalb?jome iki sutem?.

-Tau gal nieko, nesi niekur priki?s nag?, o m?s? Ignius buvo reicho darbo tarnyboj, nedovanos, - samprotavo Petraitis, nervingai dangstydamas delnais raupl?t? veid?, pajuodus? nuo nemigos.

Ta Igniaus tarnyba Vokietijoj man neatrod? kakoks nusikaltimas, juk ne savo noru ivaiavo, nors ir troko pamatyti pasaulio.

-Ne, ne, Joneli, motinos irdis nujau?ia, kad jam ?ia galas, - aarojo Petraitien?, taip susenusi paskutin?mis dienomis, kad atrod? lyg b?t? savo vientur?io senel?.

-N?ra ko i anksto aar? lieti, - guod?me mudu su Igniumi senuosius. -Jei rusai ir ueis, tai vargu ilgai ?ia usikars. Visas pasaulis bijo bolevik? kaip maro. Jeigu iki iol Vakar? s?jungininkai buvo j? pus?je, tai tik tod?l, kad reik?jo sutramdyti Hitler?. Dabar Vokietija, atrodo, baigiama paklupdyti. Gal jau rytoj igirsime, kad s?jungininkai ities? rank? savo prieams ir drauge su Vermachto divizijomis pasuko prie Maskv?. Ir Lietuva v?l bus nepriklausoma. Gr?ime su ginklu rankose kaip ivaduotojai.

Neilgai trukus paaik?s, kiek daug naivumo buvo m?s? pranayst?je. Tada dar nesupratome, kad taut? likim? sprendia ne auk?iausiais dorov?s principais pagr?stas teisingumas, o neabotas nugal?toj? pragmatizmas. Pasaulio galingieji nusiplaus rankas, ?met? beso?iui v?riui ? nasrus atsipirkimo auk?, o paskui, kai ji jau suvirkinta (imtai t?kstan?i? nekalt? gyvybi?) veidmainikai apgailestaus. Ta?iau storulis angl? lordas su nepaliaujamai smilkstan?iu cigaru panos?je ir Amerikos numyl?tas prezidentas invalido veim?lyje, savo laiku buvo mums dievukais, taps mano maos tautos duobkasiais, niekada neidius kraujas, utik?s nuo Stalino-budelio kirvio ant an? ikilni? pon? krakmolyt? markini?.

Gr?au i Petrai?i? po vidurnak?io, lydimas Igniaus. Buvo taip viesu, kad gal?jai laikrat? skaityti. Ne tiek nuo m?nulio viesos, kuri? dosniai ?r? pilnatis, kiek nuo vir iauli? kaban?io proektori? sietyno. Net ?ia, u trisdeimt kilometr? tiesia linija, regis, jaut?me kr?p?iojant em? nuo nesibaigian?io galing? bomb? sprogimo.

-Rusai... - kimiai pratar? Ignius.

inoma, rusai, nes vokie?i? l?ktuvai nebesirodo. Tre?i? nakt? taip, kas gi beliks i miesto?

Pastov?jome kol baig?si bombardavimas, tarsi pagerbdami uvusius, ir toliau var?m?s dvira?ius duob?tu lauko keliu, spaudiamu ?ia pabalusi? iemken?i? sienos, ?ia vasarojaus, kuriam pasibaigus subrizg?davo tr??s cukrini? runkeli? lapai, o kitoje keliuko pus?je atsiverdavo bulvi? varsna, dvelkianti vos usimezgusiais iedais.

Abudu ap?m? tokia nuotaika tarsi drauge esame paskutin? kart?. Tai pajutome be odi?, kaip neisakyt? mint?, kuri? atsp?davome vos draugo l?poms prasiv?rus, Kalb?jome ir kalb?jome. Pagauti nesuprantamo azarto, tartum nujausimi, kad v?liau nebebus progos viens kitam ilieti ird?. O kalb?ti buvo apie k? kaip visad, kai susitikdavom: rio dvasin? giminyst?, sustiprinta t? pa?i? perskaityt? knyg?, j? paadinti trokimai, viltys, svajon?s. Ir dar - mokyklos ?kv?ptas patriotizmas, kur? iandien pavadin?iau ventu.

Niekada nepamiriu to meto, kai m?s?, eiolikme?i?, iliuzijoms buvo suduotas pirmas  skaudus sm?gis. Buvome mokomi aukotis T?vynei negailint gyvyb?s; o kol ji to nereikalavo, u paskutinius centus pirkome Ginkl? Fondo enklus ir su pasididiavimu klijavome ? knygutes. Mums buvo sakoma: tuo j?s stiprinate Lietuvos kariuomen?, kuri kritik? valand? stos ginti valstyb?s nepriklausomyb?. Mes didiavom?s savo lietuvika armija, myl?jome j?, ja tik?jome. ?sime, bet apginsime Lietuv?. Tai buvo tartum visos tautos priesaika.

Ir tai 1938 met? ankstyvas pavasaris. Kaimynin? Lenkija, paskatinta agresyvios Hitlerio politikos atsipl?? k?sn? - Teino srit? - nuo mirtinai sueisto ?ekoslovakijos k?no ir taiko ? Lietuv?. M?s? vyriausybei ?teikiamas ultimatumas, reikalaujantis umegzti diplomatinius santykius. T esm?s tai izoliacin?s politikos atsisakymas, protestuojant d?l Vilniaus ugrobimo, lenkams sulauius Suvalk? sutart?. O tuo pa?iu ir atsiad?jimas princip?, kuriais buvo grindiama Vilniaus krato ivadavimo id?ja. Grei?iau geleis pavirs ? vak?, negu mes isiad?sime Vilniaus... Tuti odiai, kuriais mus tiek met? maitino! Per dvideimt keturias valandas pamirtamos m?s? tautie?i? kan?ios okupuotame krate, palaidojamos visos tautos viltys. Auktieji valdios vyrai, prarad? bet koki? savigarb?, bailiai pritupia nuo antausio, luostosi spj?v? nuo veido. K? gi, nemalonu, bet argi mes ne baudiaunink? ainiai?

O po met? v?l. Geleimi kaustyti kryiuo?i? palikuoni? batai trempia Lietuvos pamar?. Buvo m?s? Klaip?da, o n?nai vokie?i? Memelis. Pats Hitleris teik?si atplaukti asmeniniu laivu ? ugrobimo ikilmes. Maa tauta apipl?ta ir paeminta, ta?iau jos vadai susitaiko su tuo kaip su neivengiama b?tinybe. Visiems aiku, nepasotinamo grobuonies nyktukui nenugal?ti, bet kod?l be ?vio pakelti rankas? Kur j?s? venta priesaika, karingi pareikimai gintis iki paskutinio kraujo lao, frakuoti ponai? Atrodo susitaikyta su mintimi, kad tautos

skurdo s?skaita apginkluota (modernikai, lygiuojantis ? europin? lyg?) Lietuvos kariuomen? laikoma tik ventiniams paradams. Mes, vyresni?j? klasi? gimnazistai, tada su aaromis akyse auk?me mokytojams nepriimti ultimatumo (tartum tai b?t? j? galioj), si?l?m?s usirayti savanoriais t?vyn?s ginti, m?s? kartos irdys kaip ir pernai, lenkams metus Lietuvai i?k?, troko pasiaukoti ant laisv?s aukuro, bet gerairdiai tautos t?vai gelb?jo valstyb? nuo kraujo praliejimo, paaukodami jos garb?.               

Lietuvos karo mokyklos absolventui duodant priesaik? b?davo kardu palie?iamas petys ir tariami sakraliniai odiai: Be reikalo nepakelk, be garb?s nenuleisk! Kard? reik?jo pakelti ir 1939 met? ruden?, Taryb? s?jungai metus ultimatyv? i?k?, bet ir ?, tre?i? kart?, jis liko maktyse. U Vilni? Maskvai buvo sumok?ta sutikimu ?sileisti karines bazes, kurios bus pirmas kastuvas emi? ant m?s? nepriklausomyb?s karsto. Visoje Lietuvoje skamb?jo pranaiki Pup? D?d?s odiai: Vilnius m?s?, o mes rus?...

O paskui baisioji birelio penkiolikta. Lietuva, iduota trumparegi? vad?, prad?jo etapin? kelion? ? Sibir?... Jeigu ne karas, ne vokie?i? okupacija, kas ino, gal ir mudu su Igniumi nematytume i?nakt baltos m?nesienos? Gal?jome, inoma, nematyti ir Hitleriui u?mus Lietuv?, jei b?t? pasiprieinta, ta?iau iuo atveju Lietuvos pad?tis tarptautin?s teis?s atvilgiu b?t? analogika kitoms tre?iojo reicho ugrobtoms valstyb?ms, kurios po karo atstatys savo nepriklausomyb?: raudonoji armija iandien vert?si kaip okupant? ? kitos okupant?s aneksuot? valstyb?, o ne kaip tariama tariamos Taryb? Lietuvos ivaduotoja. Per eerius hitlerin?s okupacijos metus tauta b?t? daug praradusi, bet viso pasaulio akyse apgynusi savo garb?. Istorija iauriai kerija, kai norima j? pergudrauti. Anks?iau ar v?liau mes visi tampame pra?tingo kompromiso ?kaitais ir pagaliau imua valanda, kai kiekvienas u tai turi sumok?ti pagal savo igales auk?iausi? kain?.

Mudu atsisveikiname (kietai spaudiu suramb?jusi kaimo berno deln?) ir tvirtai nusprend?, kad esame palyt?ti bendro likimo pirto, s?dame ant dvira?i? ir sukame ? prieingas puses.

O kit? dien?, kaip jau pradioje min?jau, tas turto slapstymas krien? priaugusiuose daruose. Dalis b?tiniausi? daikt? sukrauta ? veim? darin?je. Nuspr?sta laikinai pasitraukti ? nuoalesnius vienkiemius, jeigu kaimas atsidurs fronto zonoje.

-A tai kojos nekelsiu i savo nam?, - sako t?vas su kieta kaul?toveido iraika. - Kaip Dievas duos, tegu taip ir b?na.

Motina tik giliai atsid?sta, beviltikai numodama ranka. Ir ji liks, nes jeigu t?vas, paprastai visur jos stumdomas, tokiu tonu pasak?, su domkratu jo neijudinsi i vietos.

-O vaikai? - igirstu vos ne nabdes?.

-Tesiino... - ikoia pro ?sus, g?brindamas i trobos tartum vejamas.

M?s? troba galu ? viekel?, tayt? r?st?, lapiuojan?iomis kert?mis, kurios per iemos al?ius erknija ir ledija. Oi kiek esame prisikent?j?, prial?, kad tam nevyk?liui meistrui rankos nudi?t?. Buvo usimota pristatyti ir antr? gal?, sekly?i? su kambariu sve?iams, ta?iau t?v? kien? ne i karto ine? net ?rengti gry?i?: ne tik man, vyriausiam, bet ir abiem seserims k?dikyst?je teko paliauioti moliu pl?ktoje asloje, kol prie kelerius metus buvo sud?tos grindys. O durys trobos gale nuo daro, pro kurias b?t? vaik?iota ? isvajot? sekly?i?, taip ir liko ukaltos iki namo perstatymo. Prie vokie?i? miklus ?kininkas gal?jo prasimanyti statybin?s mediagos, pasisamdyti meistrus, bet visa tai ne mano l?taeigiui t?vui, temokan?iam nuo tamsos iki tamsos s?iningai vilkti juodo jau?io jung?

Nueinu ? pirt?. Ten, po ipuvusiomis lentomis, paklotomis vietoj grind?, ukitas mano autuvas. Teb?ra. Ir dvi apkabos ovini?, suvyniot? ? alyvuot? skudur?l?. Kai tik Ignius duos enkl?. Netu?iomis rankomis b?siu, d?kui Dievui...

Praslenka diena, o i Igniaus n?ra jokios inel?s. Nulekiu dvira?iu ? Petrai?i? vienkiem?. Vieni seniai, nuo vakar dienos Ignius ding?s kaip vandeny. O artilerijos kanonada, pritariant galingam bomb? sprogimui, griaudia jau, regis, visuos kratuos. Gird?ti kalbant, es?, i iauli? telikusios griuv?si? kr?vos.

Motina, kak? ?tardama, sekioja isigandusiomis akimis kiekvien? mano ingsn?. Nejaugi suvokia, kam esu pasiry?s, nors n? odiu neprasitariau? T?vas ramus, tvirtai apsisprend?s. Kaip ir a.

Ryte per kaim? pravaiavo keli pab?g?li? veimai.

-Ir tie mirties iekoti, - bamba t?vas, ?sikand?s savo neatskiriam? cigarnik?. - O ji ir neiekoma ateis ten, kur skirta.

Apie pietus, pa?lusiai spiginant vidurdienio saulei, ? kaim? ?liauia veim? gurguol?. I on? matyti keletas rait?, ant vieno kito galvos uniformin? kepur?, per pe?ius autuvas arba d?klas su pistoletu prie diro, juosian?io paprast? vark?. Veimuose, prikrautuose ryuli? ir lagamin?, vartosi gana linksmai nusiteik? vyrai, daugiausia jaunimas, tarp kurio matau ir por? nepa?stam? moter?; O tai ir mano Ignius! Ioko i kakurio veimo, moja ranka, pamat?s mane kieme: vaiuojam!

Velniai griebt?, negal?jo anks?iau ?sp?ti! Puolu ? kamar?, kur pasl?ptas mano ryul?lis su maistu, o paskui, j? pasibruk?s po paastimi, ? pirt? autuvo.

Bet po lentomis, riebalais apvarv?jusiomis nuo der? r?kymo, tu?ia. Vartau vien? po kitos slidin?damas kaip ant ledo; kiekvienas centimetras i?iupin?tas, liauiojant ant keliais, deja...

-Kas atsitiko, Jonai?! - aukia Ignius nuo viekelio, pamat?s mane isipaiinus?, isitaukavus?.
Ausys dega, nors ? em? prasmek kokia g?da.                                           

-Kakas nujojo autuv?... - ir?kiu, per sutartin? vyr? kvatojim?si negird?damas savo balso. -Surasim kit?! - atlekia nuo gurguol?s padr?sinimas.

-Betgi ? katu panaus! -juokiasi Ignius, apsireng?s kaip frantas: su kaklarai?iu, ieigin? eilut?...

- Nieko, turim grai? mergeli?, nupraus, - kitas balsas pro juok?.

T?vas stovi ant trobos laipteli? susting?s kaip paminklas Lietuvos artojui. Atrodo abejingas viskam, iskyrus savo ?k?, kol nesujuda ?sai ir neprasiveria l?pos.

 - inot k? a jums pasakysiu, vyrai, - taria ramiu balsu, ta?iau taip galingai skamban?iu, kad, regis, lempa ugest?, kaip kartais atsitikdavo, kai jis prie alaus ?so?io udainuodavo su kaimynais,- j?s susiruo?t, j?s ir vaiuokit su Dievo pad?jimu, o m?s? kiem? palikit ramyb?je, mes mirsim lovoj kaip mir? m?s? t?vai, kai imu mirties valanda. Tepadeda jums Auk?iausias. Vaiuokite, vaiuokit... - pakelia rank? tartum laimindamas. Ir iandien matau j? ant t? seniai supuvusi? trepk? tartum kok? apsiauk?l? prana? sakykloje.

Na taip: tas autuvo prapuldymas - t?vo darbas, dabar jau aiku. Puolu ant viekelio, nepasteb?damas, kad neturiu ryulio: pamirau pirty benarydamas po lentomis. Ne, to seniui niekada nedovanosiu! Ar ne toki? moni? d?ka Lietuva atsid?r? ten, kur iandien yra?

Motina stovi atsiliejusi tvoros. Baltesn? u idi?vus? mol? pakel?je. Kietai suspaustose l?pose pasmaugtas neitartas odis.

-Mama, atleisk... ir palaimink, - vapalioju tiesdamas rankas apkabinti.

Ji kak? nibda apvytusiomis lupomis. Turb?t mald? savo Viepa?iui, kurio seniai telik?s kurtus aidas mano irdy.

Ir akimirksniu a smengu ? prasiv?rusi? praeities bedugn?. Tik vienai akimirkai, pats to nesuvokdamas, ta?iau i? valand? ji tokia, toji akimirka, kad gali sutalpinti imtme?ius. O ten, tuose imtme?iuose, mano b?ties pradia. Ir a matau j?, bedugnei prasiv?rus, kartu su pirmu prabudusios s?mon?s blyksniu. iltas motinos gl?bys. Glaudiuosi prie jos peties kaip kareiviu b?damas glaustuos prie em?s nuo vilpian?i? kulk?. Ant viekelio ties kiemu erzeliuoja ?igon? taboras. Vaizd?, kur? gal??iau matyti pro galin? lang?, ustoja tirti motinos plaukai, katonine udanga krintantys iki juosmens. Usimerk?s slepiuosi u tos roi? aliejumi dvelkian?ios irmos, dr?sinamas li?liuojan?io balso: Ne, ne, neatiduosiu ?igonams savo vaiko...

Ir dabar a vapalioju kaip skenduolis iaudo ?sikib?s to k?dikyst?s paveiksl?lio. Apie ?igon?s pranayst?, kuri? motina kartais prisimindavo. Kad sulauksiu ilo plauko, kad pagars?siu, o tu, mama, gyvensi pas mane mieste. Tai ko iandien dreb?ti, jei ivaiuoju su Igniumi?

Niekus vapalioju, uhipnotizuotas jos vilgsnio, regis, jau velgian?io ? an? pasaul? ir i ten matan?io savo vaiko ateit? geriau u visus nuod?mingos em?s aikiaregius.

-Vaiuokit, vaiuokit! - trimituoja baudiaunink? ainis nuo savo lentinio paauktinimo.

Skamba balsas ausyse kaip per sapn?. Tie ties kiemu susigr?d? veimai irgi sapnas. Realyb? tik prieais stovinti motina, jos akys. Aaros, pabirusios diovinto molemio skruostais. Begalin? kan?ia, aukianti pasigail?ti arba umuti. Savo ranka savo tikr? motin?...

Niekada nemaniau, kad per kelias akimirkas galima tiek daug apr?pti. Nieko neprisiminti, apie niek? negalvoti, ta?iau visk? kas tau yra buv? brangiausio susieti ? visum?, pasverti virpesiais ir padaryti sprendim?. Nemariomis pas?mon?s akimis ivydus k?dikyst?s sod?, save po obelimi saul?t? vasaros dien?, per stebukl? prisik?lus? i mirtinos ligos patalo; ta?iau dar isekus?, mamos ?iaatnet? su pagalv?mis, tik nuojauta suvokiant?, kad u isaugot? gyvyb? turi b?ti d?kingas jai, savo motinai, davusiai t? gyvyb?, o dabar j? apgynusiai, nes pati giltin? b?na bej?g? prie begalin? motinos meil?.

-Mama, nereikia aar?... Suprask mane, mama... - sakau, d?damas rankas ant jos silpn? pe?i?, visk? galin?i? pakelti, tik ne savo vaik? praradim?.

L?pos prasiveria tarsi isprogdintos ird? verian?io klyksmo:

-Nepalik m?s?, vaikeli! Nepalik m?s?!

Puolu ? isk?st? gl?b? kaip k?dikyst?je sl?pdamasis nuo pasidingojusio baubo. Ir jau?iu kaip ji sudribusi mano rankose slysta emyn tarsi nor?dama kiaurai ? em? prasmegti, kad pagaliau baigt?si vis? ami? kent?jusios motinos kan?ios. Suklumpu prie j? irgi kl?pan?i?. Vien iverktomis akimis maldaujan?i?, bet nelaiminan?i?. Viepatie, kuris kuriam pagaliau turime atleisti?!

Pakeliu j? nuo em?s dreban?i?, sunkiai alsuojan?i? ir vedu ? trob?.

O veimai vaiuoja pro m?s? kiem?. Vaiuoja ir vaiuoja. Ir vyrai raiti alia joja. ? neini?, o gal ir ? mirt?. Viekelio dulk?s kyla i po rat? ir debesimis gula ant pablykusi? medi?, trob? lang?, numir?lika spalva nudao moni? veidus.

Po kiek laiko suinosiu, kad gurguol? su kuria trauk?si Ignius, susid?r? su arvuotais soviet? daliniais palatv?je u agar?s, daug kas uvo, ir vis? ami? jausiu kart? priekait? savo jaunyst?s draugo, irgi pad?jusio ten galv?. Net neapsikabinome paskutin? kart?...

 

IRENA LITVINAIT?-AVYIEN?

Varpai .- 2007, Nr. 22

B?K PALAIMINTAS, GIMTIN?S ILGESY!"

Pirm? kart? vaiuoju ? Jono Avyiaus gimtin?, ? jo b?ties ir k?rybos pradi? pradi?. Vykstu ? 80-me?io pamin?jim?, jauno, talentingo jonikie?io tautodailininko Ry?io ?iagaus sukurto ?uolinio stogastulpio J. Avyiui atidengimo ikilmes. Pakviet? Jono vadinamos darb?iosios m?s? kult?ros bitel?s" - Jonikio vieosios bibliotekos (dabar jo vardu pavadintos) darbuotojos, kurios labai nuoirdiai r?pinasi savo kratie?io raytojo k?rybos sklaida ir asmenyb?s ?aminimu gimtin?je. velgiu pro autobuso lang? ? iaur?s Lietuvos lygumas, ir, nors anks?iau neteko ?ia lankytis, viskas atrodo tarytum matyta, skaudiai pa?stama i Jono pasakojim? ir jo knyg?. Nuobodus mano t?vik?s peizaas - vien lygumos, lygumos, - yra sak?s. - Utat toli ir pla?iai matyti".

Turb?t d?sninga, kad pla?iose, derlingose iaur?s Lietuvos lygumose gim? net du m?s? literat?ros epikai - Marius Katilikis ir J. Avyius, labai vienas kit? gerb? ir vertin? vienas kito k?ryb?. Tai liudija ilik? laikai. T?syk velgiant pro autobuso lang? prie akis ikilo raikiai, psichologikai talpiai J. Avyiaus nutapytas jo pirmojo romano ? stiklo kaln?" vaizdas, paskutin?s romano eilut?s: Benius stov?jo susik?prin?s, vidury viekelio. Pakil?s v?jas ne? paeme snieg?, ulygindamas vieius p?dsakus ir prie akis plytinti bedvas? lyguma atrod? dar nykesn?". Tartum ma?iau Jon?, drov? kaimo vaikinuk?, stovint? savo pasirinkimo krykel?je.

I ?ia, i M?dgin? - keturiasdeimties kiem? kaimo, J. Avyius i?jo ? plat?, vyruot? savo gyvenimo ir k?rybos viekel?. I ?ia jis atsine? savo t?veli? - Domic?l?s Kragyt?s ir Kazimiero Avii? - paveld?tus geriausius lietuvio kaimo mogaus bruous: darbtum?, s?iningum?, atkaklum?, tiesum?, kuklum?, socialinio teisingumo jausm?. Ir meil? bei pagarb? emei, doram mogaus darbui. Jonas m?gdavo kartoti savo mamos posak?: Kas beria gr?d? myl?damas, tas neverks duonos tur?damas". Jonas iaugo tradicin?je patriarchalin?je vidutini? ?kinink? eimoje, kurioje buvo gerbiami t?vai, vyresni mon?s, neeminami samdiniai. Labai geras Jonas buvo ir mano t?vams, ypa? artimas su mano mama. Jis danai maloniai nusisteb?davo, kad tavo mama pasak? lygiai taip, kaip mano mama pasakyt?". - Ir diugiai pridurdavo: Nors tavo mama miestiet? (buvo gimusi Rygoje, gyvenusi Kaune ir Vilniuje - I.L.-A.), o mano kaimiet? - jos b?t? radusios bendr? kalb?". Nes t? tarpukario krik?ionikai iaukl?t? kart? siejo ipainimas t? pa?i? dvasini?, moralini? vertybi?, kurias jos ?dieg? savo vaikams ir kas mudu su Jonu taip suartino.

J. Avyius i 77-eri? savo gyvenimo met? 55-erius praleido mieste, Vilniuje, bet visa savo esybe iliko kaimo vaikas. Jono bi?iulis raytojas Mykolas Sluckis m?gdavo sakyti: Tu, Jonai, - tikras kaimietis". Ir teisyb?s d?lei pridurdavo: "Bet Mikelis (raytojas J. Mikelinskas - I. L.-A.) - dar didesnis kaimietis". Tai buvo pagyrimas, kad Jonas iliko savimi tiek k?ryboje, tiek gyvenime, isaugojo Jonikio krato kalbos graum?, kaimo mogaus psichologij?. Tod?l tokie sodr?s ir gyvi jo knyg? personaai, tokia raiki, turtinga jo roman? kalba. Gimtin?s vaizdai persmelkia vis? jo k?ryb?. D?kok laimingam atsitiktinumui, Jonai, kad gimei ir uaugai savo M?dginuose tarp ?domi? kaimo moni?, - radau ?ra? jo v?lesniuose urauose, - neglostomas gyvenimo paplaukiui, kad gyvenimas ne?met? tav?s kur nors ? sterili? pauktid?, kurioje b?tum lesinamas vitaminizuotomis kruopomis ir girdomas distiliuotu vandeniu".

Jonas labai auktino kaimo mog?, buvo konservatyvi? pai?r?. Ne-

patikliai, nepalankiai i?r?davo ? kaimie?ius, kurie ilekia gyventi ? miest? arba baig? mokslus negr?ta gyventi ir dirbti ? t?vik?. Jis sielojosi d?l tut?jan?i? sodyb?, nerimavo, kad neprarastume gimtosios kalbos varumo, kad mogus ilikt? mogum, neumirt? tautos papro?i? ir tradicij?. O tradicijas jis labai gerb?. Kai prie 30 met? Pr?dikio sodyboje paruoiau pirm?j? mudviej? K??i? vakarien?, papuoiau Jono i miko atnet? eglut?, jis susigraudino iki aar?: A?i? tau. Tu sugr?inai mane ? vaikyst?, - pasak? bu?iuodamas rank?. - itiek met? nes?d?jau prie vento K??i? stalo". Savo netek?jusiai giminaitei, kai i ko prireikus ueidavo pas mus Vilniuje, grubokai priekaitaudavo: Gr?tum ? t?vik?, ten b?tum liktarna", reikalingas, gerbiamas mogus, o ?ia, mieste, tesi pilka vitel? ant asfalto". A stengdavausi j? utarti. Jonas atremdavo: Tu - kas kita, iaugai ant asfalto, drebi varlyt? ar pelyt? pama?iusi, net karv?s bijai". Negal?davo suprasti, kaip man, tre?ios kartos miestietei, gali b?ti romantiki ir mieli, jo akimis tokie pilki ir alti miesto m?rai. Tad kart? itempiau j? ? savo gimt?j? Kaun?, kurio jis beveik nepainojo, ivediojau po savo ventas" vietas. Parodiau sen?j? aliakalnio funikulieri?, nusileidome granitiniais Kauko laiptais, pas?d?jome Karo muziejaus sodelyje prie fontano su Nyktuku, pasivaik?iojome Nemuno krantine, Laisv?s al?jos bulvaru, papietavome mano t?vo pam?gtame Metropolio" restorane. Papasakojau apie did?j? 1946 met? potvyn?, kai buvo apsemtas net miesto sodas ir nebent valtele gal?jai nusigauti prie didingo teatro pastato, o Nemuno srov? plukd? bak?? su katin?liu ant stogo - vien? rykiausi? mano vaikyst?s ?sp?di?. Netgi nusivediau ? Gailestingosios J?zaus irdies bany?i? su ?stabiomis dailininko Liudo Trui-kio archangel? freskomis; bany?i?, kurioje mane kriktijo, kur pri?miau Pirm?j? komunij? ir kur vaikyst?je procesijos metu bars?iau g?les, giedojau vaik? chore. Parodiau graiausi? Kauno vaizd? - miesto panoram? nuo Vytauto kalno, kuri man tokia pat nostalgika ir brangi, kaip Jonui jo iaur?s Lietuvos lygumos.

Toji kelion? ? mano vaikyst?s Kaun? inspiravo prad?ti rayti roman? Mayl? - didioji mano meil?" (deja, jis nebaigtas, parayti tik keli skyriai). V?liau ne kart? vaiuodavome papietauti ? Kaun?". Tai mano gimtadienio ar kita kokia proga pasi?lydavo Jonas, inodamas, kad tokia ivyka suteiks diaugsmo. Kauno vaizdai, ypa? mano mamos pasakojimai i tarpukario Kauno gyvenimo jam labai pasitarnavo raant roman? Ir imu tavo valanda". Kai kuriuose io romano persona? atpa?stu savo t?v? bruous. Beje, J. Avyius pirm? kart? Kaune lank?si 1937 metais su Jonikio gimnazijos ekskursija, Kauno sporto hal?je steb?jo istorines Europos krepinio rungtynes. Su pasididiavimu m?gdavo prisiminti paskutin? lemiam? Prano Lubi-

no metim?, kai lietuviai tapo Europos krepinio ?empionais. Pats jaunyst?je aid?s krepin?, leid?s (pats vienas) M?dgin? krepinio" urnal?", buvo entuziastingas i?rovas, didelis algirio" gerb?jas, kol aid? vieni lietuvai?iai, be nusipirkt? legionieri?".

Jonas ilg?davosi kaimo. To vakaryk?io. Sakydavo: niekados neb??iau palik?s kaimo, jeigu ne priverstin? mobilizacija 1944 metais ? sovietin? armij?, nuo kurios nepavyko isisukti (nuo Vermachto ir Reicho darb? buvo pavyk? isislapstyti). O pasitraukti ? Vakarus, art?jant rusams, kaip buvo su bi?iuliu Ignium pasiov?, neileido suklupusi ant keli? motina: Nepalik, vaikeli, m?s?! Nepalik m?s?!" (tai jaudinan?iai apra? Likimo pirte", kur? almanachas Varpai" ispausdino po autoriaus mirties). Beje, toji gurguol?, su kuria trauk?si jo bi?iulis, u agar?s susid?r? su arvuotais soviet? daliniais. Kasin, gal ir Jonas ten b?t? pad?j?s galv?, kaip jo draugas Ignius... Dar ilgai, pasakojo, sapnuodav?s kaim?. Ir paskutiniame nebaigtame J. Avyiaus romane Ir imu tavo valanda" jam isiveria tokios eilut?s: O b?k palaimintas, gimtojo kaimo ilgesy!" Ir t? lemting?j?, tvanki? 1999 m. liepos 7-osios nakt?, jo paskutin? gyvenimo nakt?, kai Jonas pramerk? akis ir a pasilenkusi paklausiau, gal ko nor?t?, Jonas sunibd?jo: Taip nor??iau pa-braidioti basas po rasot? piev?..."

1972 metais J. Avyius Pr?dikio kaime, prigludusiame prie Labanoro girios, nusipirko paprast? kaimo trob?, patogiai j? ?sireng?, alimais, dykyn?je, uveis? sod?, k?l? inkilus, bitininkavo, ienavo. K?rybin?, intelektualin? darb? nat?raliai derino su fiziniu. Kaip kaimo vaikas mok?jo visus ?kio darbus. Gimnazijoje priklaus? Jaun?j? ?kinink?" b?reliui. Svajojo b?ti agronomu, o laisvalaikiu rayti. Sak?si nor?j?s ?kurti pavyzdin? ?k?, net yra jo archyve ilik?s detalus jo karvi? ?kio" ir sodybos" planas su visais ekonominiais skai?iavimais. Pr?dikyje, kuriame, mano akimis, gyvenome kaip puslaukiniai - be telefono, televizoriaus, kit? miestik? patogum?, b?davo k?rybingiausios J. Avyiaus dienos. Sodyboje prab?davome nuo ankstyvo pavasario iki pat aln? (man teko pasiaukoti - atsisakyti savo m?giamo urnalist?s darbo). Deja, po dvideimties met? sodyb? teko parduoti - pravalgyti", nes nuvert?jo Jono sunkiu k?rybiniu darbu udirbtos santaupos. Tai buvo ne tiek materialinio, kiek dvasinio turto didelis praradimas. A d?kinga Jonui, kad jis mane, iaugusi? ant asfalto", be galo mylin?i? j?r?, imok? pamilti gamt?, nebijoti miko tankm?s, painti medius, grybus, atskirti paukteli? ?iulb?jim?. Ten, sodyboje, m?s? itikimojo ni?faundlendo Bardo draugijoje, buvome labai laimingi.

Pastaraisiais savo gyvenimo metais Jonas vis re?iau apsilankydavo gimtin?je, nors ryys su seserimis Adolf? ir Stase niekada nenutr?ko. Artimesn?

jam buvo Adz?, kaip namuose buvo prat? vadinti Adolf?. Gal kad amiumi ar?iau jo, gal kad tokia pat kaip ir jis - rami, sant?ri, net ivaizda ? j? panai, gal kad m?gsta skaityti knygas... Prisimenu, kai t? pirm?j? kart?, prie ketvert? met?, atvaiavau ? Jono t?vik?, Adolf? parod? jo kambar? ir iurk?ia, daugel? darb? nudirbusia kaimo moters ranka kakaip ypatingai velniai perbrauk? tvarkingai irikiuotas brolio knygas su iltais jo ?raais. A ?kalbin?davau Jon? daniau nuvaiuoti ? t?vik? ("dar pamanys, kad tav?s neileidiu") prasiblakyti, atsigauti, ilg?liau pavie?ti. Jonas buvo gerokai pavydus, tad ? tokius mano raginimus i?r?davo iek tiek ?tariai. Ar tik nenori man?s igr?sti, manimi atsikratyti?" - pajuokaudavo. i?r?k, po dienos kitos jau ir gr?ta. Visad su dosniomis seser? lauktuv?mis, kvepian?iomis jo gimtuoju sodiumi. Tav?s pasiilgau, tu man r?pi", - aikinasi. Nebe tas kaimas, - d?saudavo. - T?v? neb?ra, vaikyst?s draugai imir?... Jeigu b?t? gyvas brolis, tai mudu kaip vyrai pasinek?tume, jis mane geriau suprast? negu seserys". (Metais jaunesnis brolis Alfonsas, mir? 1933 metais nuo skarlatinos. Jonui stebuklingai pavyko isikapstyti i tais laikais itin pavojingos vaikikos ligos. Jis prisimindavo, kaip mama vis? gyvenim? krimtosi, jog pav?lavo pakviesti daktar? - tenykt? patyrus? fel?er? Gabr?n?). O kai vaiuodavo ? t?vik?, seser? i anksto usipraydavo susl?gti jonikietik? s?r?, ivirti jo skaniausio valgio - jonikietik? virtieni?", kad svainis Juozas padaryt? alaus. Kartais ir mudu savo namuose virdavome tuos garsiuosius virtienius". Jonas pats ruodavo ?dar?, o a apiformindavau" tela. Tas virtieni?" gaminimas ir valgymas b?davo savotikas ritualas. Ugerdamas jo m?giamu tamsiu alumi, Jonas prisimindavo t?vik?, t?vus, b?tinai papasakodavo kok? nors savo vaikyst?s epizod?. Kad ir it?... Kart? iem? jis ?iuoin?jo ant upelio, alimais buvo dar visai maos sesut?s, jos netik?tai ?l?o ir ?krito ? proper?. Arti nebuvo n? vieno mogaus. Jonukas priliau? skeld?jan?i? ledu, ir jam iaip taip pavyko itraukti sesytes i ledinio vandens. Kai visi trys, kiaurai permirk?, parsigavo namo, mama, uuot pagyrusi, ip?r? kail? u tok? ygdarb?". Ogi mes visi trys tada gal?jome nusk?sti, - nesl?p? ?sisen?jusios nuoskaudos Jonas ir nusijuokdavo. - Dabar u tok? poelg? Prezidentas man medal? U sk?stan?i?j? gelb?jim?" b?t? ukabin?s". Deja, man neteko painoti Jono aminaatils? t?veli?. Bet j? atvaitai yra kone kiekviename jo k?rinyje apie kaim?. T?vas - l?tas, ramus, maakalbis, sant?rus, bet viduje kaip ir Jonas - rusenantis vulkanas, kuris liepsningai isiveria tik ypatingais atvejais, kai tenka ginti savo ties? ar skriaudiam?j?. Atpa?stu j? ir senajame Diuge i Sodyb? tut?jimo meto", ir Jone Giri-nyje i Degim?", ir kituose k?riniuose. Gerai pamenu t? dien?, kai Jonas ra? skaudi? Degim?" Girinien?s mirties scen? - tai jo paties motina parkrito, mirtinai pakirsta insulto po s?naus sodinta, neprinokusiais vaisiais

apkibusia obelimi. Dar kart? t?syk Jonas igyveno motinos netekt?. Darbo kambaryje ant sienos tebekaba jo t?vo obels fone (gal tos pa?ios?) portretas. velgia jis ? mane i nuotraukos ramiu, imintingu vilgsniu. Kasmet Jonas man darydavosi vis panaesnis ? savo t?v?. I nediduk?s grupin?s nuotraukos ididinau ir pakabinau greta ir Jono mamyt?s atvaizd?. alimais - Jonas su m?s? numyl?tiniu Bardu, abu tokie or?s ir laimingi. Pakabinau j? alia manosios, kuri? Jonas buvo ?sir?min?s. Ten a 1967 metais tokia, koki? jis pirm? kart? ivydo. Dar - mano t?veli? nuotrauka. Tarytum visi brang?s mon?s b?t? su manimi. Tebejau?iu j? meil? ir glob?.

Jonas nebuvo oratorius", vieumoje buvo neikalbus, bet kai b?davome dviese, o visas mums svarbiausias ventes visada v?sdavome vieni du, ?sileisdavo ? prisiminimus ir labai vaizdiai pasakodavo. Ir nors mudu skyr? beveik du deimtme?iai, man atrodo, kad Jonas visada, nuo pat vaikyst?s, buvo mano gyvenime, kaip ir a jo. Dar ir dabar, rodos, regiu t? darganot? rudens vakar?, kai jis, maas vaikelis, kaip pup? p?delis", klausosi mamos skaitomo kakurio emait?s apsakymo. Gal ir ne kak? tesupranta, bet jam toks graus tas l?tas, i virpan?i? motinos l?p? odi? tek?jimas. Matau jo mam? - apk?ni?, dar jaun? moter?, palenkusi? vir knygos savo grai?, storomis kasomis vainikuot? galv?". Ir - ni?rok? t?v?, sukant? pan?ius. T? rudeninio ir iemos vakarojimo su knyga tradicij? paaug?s per?m? Jonas. Kai sugr?davo savaitgaliais i Jonikio gimnazijos namo, garsiai namikiams skaitydavo atsivet? knyg?. Taip motinos ?iebta meil?, pagarba knygai adino imlaus vaiko vaizduot?, budino nor? pa?iam  kurti, rayti.

Prisimenu 1999-?j? gegu?s 8-?j? - Paskutin?s karo dienos vent?, kaip mano mama vadindavo. J? Jonas visada min?davo. Mudu t?dien dar neinojome, kad jam telik? gyventi lygiai du m?nesiai. Parsine? Jonas i parduotuv?s latvikos degtin?s butel? ir paklaus?: Ar neprietarausi, jeigu a taurel? ilenksiu? Juk tokia diena..." Ir papasakojo man, kaip jis patek?s ? bu?i?" - mobilizuotas ? sovietin? armij? su tokiais pat budziais i vidurio kaimo", nemokan?iais rus? kalbos. Tik kelias dienas Jarceve apmokyti karybos", jie buvo ?mesti ? nuomaus Kuro m?io katil?. Ir kaip to pragariko m?io kone pa?iose ivakar?se Jono t?vas Kazimieras Aviius, nelabai kur tol?liau Jonikio tenukeliav?s, su arkliuku ir alaus ba?kute nusidangino ? Latvij?. Jono nuostabai, kakokiais b?dais prisikas? per visas ukardas beveik iki pat fronto prieig?, susirado s?n?. Pavaiino jo likimo draugus jonikietiku alumi ir, kai liko dviese su s?numi, ?m? j? ?kalbin?ti gr?ti namo. Pasirodo, ne aplankyti atvaiav?s, o parsiveti. itaip motinai paad?j?s. I Jono s?mon?s dar nebuvo idil?s sukr?timas, kai prie kelias dienas irikiavo juos, eilinius, ir ?sak? auti ? du estukus i j? kuopos, bandiusius pab?gti, matyt, irgi galvojusius sugr?-

ti ? gimtin?. Visi iki vieno ov?me pro al?. Tada ?t??s serantas, bjauriu, randuotu recidyvisto veidu, nesuprantamai rusikai keikdamasis, nud?jo tuos nelaim?lius". Ir Jonas atsisak? palikti dalin?. Taip ir matau tokiu vyriku t?vo veidu ? ilus ?sus riedan?ias dideles aaras.

Kit?syk man papasakotas epizodas: fronte, jiems jau stovint Kuro gynyboje, apsikasus balotoje emumoje, kone iki keli? vandenyje (vokie?iai - ant kalvos sausumoje), i ten augusi? medi? suomi? snaiperiai taikliai skyn?" juos, beveik neapmokytus, alius" kareiv?lius. Vien? po kito. T?syk labai daug uvo. Staiga, tarytum kakokia nematoma ranka palenk? Jono galv? ir snaiperio kulka, taikyta jam ? galv?, nuslydo tik grybtel?jusi alm?. Tai -motinos maldos ir jos ilydint s?n? ? kar? ukabinti ant kaklo kaplieriai", pavedantys j? v. Mergel?s Marijos globai, tada igelb?jo gyvyb?, Jonas buvo tuo ventai ?sitikin?s.

M?s? kuopos tabas ir lauko virtuv? buvo ?sik?r? aukt?liau, - pasakojo Jonas. - Kad atsinetume maisto, tekdavo paeiliui kas penkios dienos, tiek m?s? buvo tame kovos take, liauti pirmyn ir atgal rizikuojant gyvybe, nes visas plotas buvo taikliai apaudomas snaiperi?". Kart? jam liauiant nuolydiu ? j? daub? su maisto daviniu ant pe?i? ir dar velkant sunkiai sueist? likimo draug?, snaiperis pataik? ? duonmai?, isiliejo sriuba. Duonos kepalas, suvarpytas kulkos, visas suei?jo, sutrup?jo. Net dabar prisimenu, - sak? Jonas, - t? tyl? mus, karius, ypa? suartinus? suaudytos duonos valgym?..."

Prie an? bais?j? m??, tuose balotuose apkasuose Jonas susipaino su viesiaplaukiu, atviro veido vaikinu, b?simu poetu - lietuviku beru" Paulium irviu, kur? labai myl?jo, sielojosi d?l jo bohemiko gyvenimo b?do, alinusio poeto sveikat?. Trumpas buvo tas mudviej? susitikimas, striukas pokalbis.

-    pasakojo. - Vaikinas i?jo valgybon. Net atsisveikinti nesp?jome. Bet abu pajutome kakok? artum?, usimezgus? v?lesn?s draugyst?s ry?. Ir a mintyse meldiausi, kad tik sveikas ir gyvas i valgybos sugr?t? tas atviraveidis",

-    kalb?jo Jonas. Nors jiedu retai susieidavo, bet kakoks ypatingas tas j? pasibuvimas b?davo. S?di abu prie butelio, i?ri tyl?dami vienas ? kit?, atsid?sta. Butelis grei?iau tut?ja negu jie vien? kit? fraz? pasako, pasamprotaudami apie keist? daikt?" - mogaus likim?, lyg steb?damiesi, kod?l Auk?iausiojo valia nukreip? nuo j? atsitiktin? ar jiems skirt? kulk?.

Taip nuoirdiai su Pauliumi pasinek?jome, - susijaudin?s sakydavo Jonas. - Kiti to nesuprast?, tik Paulius..." -Tebegirdiu virpul? Jono balse,

kai jis palydi ? pasakojim? ?stabiomis P. irvio eil?mis: O mes ?jome, ?jome, ?jome... / Su milin?m pilkom ilingavome / Pa?iame obel? suyd?jime / Pa?iame prayd?jime savo." Jose - visas j? kartos tragizmas, dramatikai paenklin?s j? gyvenimus ir k?ryb?.

Jonas i karo, kaip j j? i?jo, taip ir gr?o eiliniu kareiv?liu. Be joki? apdovanojim?. ?strig?s man toks epizodas. Literat?ros kritiko, beje, jonikie?io, Kazio Ambraso namuose buvo minimos jo mirties metin?s. Nal? pakviet? ir mudu su Jonu. Po graudesni? kalb? sek? prisiminimai. Kakuriam dingtel?jo, jog velionis, kaip ir visi jie, bendrakursiai, turi atsargos karinink? laipsnius, mat universitete buvo pra?j? karinio parengimo kurs?. Vienas prie kit? ?m? didiuotis, koks kok? laipsn? turi. Atsirado ne tik leitenant?, bet ir kapitonas. Nors n? vienas, iek tiek jaun?lesni u Jon?, tikro karo kvapo n? neuost?. Jonas s?d?jo tylus, kakoks ?sitemp?s. Jam karas nebuvo aidimas alaviniais kareiv?liais" ar ustal?s juokeliai. I mano l?p? neju?iom ispr?do Salom?jos N?ries posmelis: Lingu linguoja lauku lygiuoju / Pilkos milin?s. / Viekelis dunda. Tenai ygiuoja / Mano eilinis"... Ir tyliai jam pasakiau: Eilini Jonai, gal jau kilkim namo?.."

J. Avyius gim? ir augo nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, brendo smetonikos" gimnazijos patriotin?je dvasioje, ugdiusioje tautin? savigarb?. Vasario 16-?j?, kuri jam buvo svarbi vent?, visada tyliai pamin?davome. Pamerkdavau tautin?" gelton? ir raudon? alialapi? tulpi? puokt?. Jonas visada prisimindavo, su kokiu pasididiavimu jis, skautas, su draugove ygiuodavo ventin?je eisenoje drauge su jaunalietuvi?, moksleivi?, auli? kolonomis Jonikio gatv?mis, trenkiant d?d? orkestrui. Ir tenoru man utraukdavo populiari? to meto ygio dain?: Tau, sesute, puikios g?l?s. / Man gi kardas prie alies. / Tau akis plaus aar?l?s. / Man gaisrai takus nuvies..." Pat? pirm?j? savo roman? ? stiklo kaln?" J. Avyius i pradi? pavadino Geltona, alia ir raudona", Maironio lietuvi? literat?ros muziejaus saugomam J. Avyiaus archyvui atidaviau 1955 metais prad?to to romano rankrat? su tokiu pavadinimu. V?liau Sodyb? tut?jimo met?" irgi ketino taip pavadinti. Deja, dar ne tas buvo metas.

1939 metais Lenkija Lietuvai pateik? ultimatum? atsisakyti izoliacin?s pozicijos, o Lietuvos vyriausyb? klusniai sutiko ir su iuo antausiu", - pasakojo Jonas. Mes, vyresni?j? klasi? gimnazistai, su aaromis akyse auk?me mokytojams nepriimti lenk? ultimatumo (lyg tai b?t? j? valioje), si?l?m?s direktoriui Orvydui usirayti savanoriais t?vyn?s ginti". Petro Vai?i?no laki poetin? fraz? Mes be Vilniaus nenurimsim" aid?jo j? jaunose kartose irdyse. eiolikmetis Jonas net buvo sudar?s karin? plan? Vilniui vaduoti, su strategija ir taktika, nubrai?s kartogram? (yra ilikusi jo archyve). Su di-

dia pagarba Jonas prisimindavo savo mokytojus, skiepijusius patriotinius jausmus, ?iebusius neg?stan?i? meil? T?vynei.

Mokytojo prestias tarpukario Lietuvoje buvo labai auktas. Kaip mano mama sakydavo, buvo trys garbingiausios profesijos: kunigo, mokytojo ir gydytojo. Daniausiai mon?s jas rinkdavosi i paaukimo. Kaip liudijo Jonas, Jonikio valstybin? gimnazija buvo labai stipri, pavyzdiui, angl? kalb? jiems d?st? mokytojas (neprisimenu Jono min?tos pavard?s), baig?s Oksfordo universitet?. Jonas tiek pramoko angl? kalbos, kad versdavo nedidelius apsakym?lius, pasakaites ir si?sdavo urnal? redakcijoms. Gimnazijoje ?gijo gilias Lietuvos istorijos inias, pramoko vokie?i? kalbos. Kai pasklaidai Sodyb? tut?jimo met?", matai, kiek ten daug vokik? posaki?. Labiausiai mokini? gerbiama buvo lietuvi? kalbos mokytoja Petron?l? Jurgilait?-Pladien?. Taip jau ?prasta, kad mokiniai beveik visiems mokytojams prilipdo pravardes. Tik mokytojos P. Pladien?s, prisimindavo Jonas, niekaip nepravardiavo. Tai ji pirmoji Avii? Jonukui pasak?: Tu turi talent?". Tai ji pasi?l? jo ?kik?" pavard? suromantinti", pasivadinti Avyiumi. Mokytojos P. Pladien?s paskatintas Jonas su kitais mokiniais dvira?iu vain?jo po Jonikio apskrit?, kalbino senus mones, urain?jo frazeologizmus, retesnius odius ir siunt? profesoriui J. Bal?ikoniui. Didiajame Lietuvi? kalbos odyne" tikriausiai galima aptikti ir gimnazisto J. Avyiaus surinkt? Jonikio krato kalbos perliuk?". Po vyro mirties io odyno vyriausiasis redaktorius, habil. dr. Vytautas Vitkauskas man padovanojo tuomet paskutin?j? tom? ir pasak?, kad iame, kaip ir nuo III iki XX tomo, yra ne vienas t?kstantis J. Avyiaus k?rini? kalbos pavyzdi?, kuriuos kalbininkai skrupulingai nagrin?ja. J. Avyiaus rat? sodri, raiki, gyva kalba yra didiulis turtas m?s? kalbos lobynui. O tai jis atsine? i gimtojo iaur?s Lietuvos krato.

Su dvira?iu po apylinkes vain?damas Jonas ne tik kalbos perliuk? iekodavo, jis ra? ir siunt? inutes, korespondencijas laikra?iams XX amius" (skyreliui T?vyn?j ir pasauly") ir Lietuvos aidas" (Beje, pats Jonas prenumeravo net penkis laikra?ius ir urnalus. (Daugiausia savo kaime",

-    didiuodavosi). Pastarajame laikratyje po rubrika inios i viso krato" rasime ispausdint? informacij? su parau J.A. arba J.A-ius. Jose - to meto Jonikio krato gyvenimo kronika: gali suinoti, kiek kainavo arklys ar karv?, kiek skaitytoj? apsilanko Jonikio miesto skaitykloje ir panaiai. Kli?davo nuo jaunojo korespondento ir u nesuremontuotus kelius, visokiems suk?iautojams ar net malk? vagiiams. Gimnazijoje drauge su bi?iuliu, su kuriuo gyveno t?v? jiems inuomotame kambar?lyje pas davatk?l?" Respublikos g. Nr. 31 (?domu, ar teb?ra tas namelis?), leido slapt?" laikrat?l?

-    Jonas raydavo tekst?, o bi?iulis, berods, pavarde Liu?vaitis, iliustruoda-

vo. Laikrat?l?, kuriame ijuokdavo jiems ne?tikusius blogus" mokytojus, daugino pa?i? pasidarytu apirografu, kol ne?kliuvo grietam inspektoriui Dieniui. Jonui sumaino elgesio paym?. Tais laikais tai buvo didel? bausm?. Tada jo geroji f?ja - mokytoja P. Pladien? k?rybing?j? gimnazist? ?trauk? ? literat? b?rel?, ve?si ? literat?ros vakarus kit? miest? gimnazijose, paved? jam leisti legal?" gimnazijos laikrat?l?. Nuo keturiolikos met? smaginau plunksn?", yra prisipain?s J. Avyius, regzdamas kr?vas buitini? vaizdeli?, vaidinim?, nepaken?iamiausi? eil?ra?i?". V?liau motina, - prisimindavo Jonas, - valydama trobos aukt?, tuos mano rainius, kuri? buvo nesp?jusios sugrauti pel?s, paleido per kamin?". Pasak jo, sukurp? net tris scenos vaizdelius (yra ilikusi Miko pasaka"), kuriuos kaimo vaikai suvaidino. Bet pirm?j? nuvilp?, nes visiems atsibodo laukti paad?t?j? oki?. Ra? net romanus". Pirmasis J. Avyiaus paraytas romanas - ne ? stiklo kaln?", o 1936.VI.5 datuotas Baltasis vergas", kiti - Prerij? s?nus", Kruvinas kertas", trij? veiksm? drama emei gr?o s?n?s", apysaka Meil? i balagano", poem?l? Kiki? karas", fantastinis nuotyki? romanas Geltonasis Siaubas" ir kt. Jau vien pavadinimai liudija, kokios fantazijos sukosi nerimastingoje, k?rybingoje paauglio galvoje. Maa kas paauglyst?je neflirtuoja su m?za", - juokdavosi Jonas. Buvo pareng?s net eil?ra?i? rinkin?, pavadint? M?zos dovana", ir deimties apysakai?i? rinkin? Pilis ant sniego". O pirmosios J. Avyiaus publikacijos - eil?ratis Degtindario balad?" ir vaizdelis U grot?" su paantrate skiriamas svaigaluose permirkusiems valdininkams" ispausdinti 1938 metais prof. dr. J. Bagdono redaguojamame urnale Blaivyb? ir sveikata". Autoriui buvo 16 met?. Jonas, kuris i tikr?j? nebuvo abstinentas, aipydavosi i sav?s, kad literato karjer? prad?jo Lietuvos blaivinimo s?jungos leidinyje. Gavo net honorar? - 8 litus. Jo t?vas, kuris nuolat bamb?davo, kad i knyg? duonos nevalgysi, tik veltui ibal? degini", pagarbiau pasii?r?jo ? tuos rain?jimus", mat anuomet tiek kainavo maias (centneris) gr?d?. Nors Jonas pats pripaino, kad tie pirmieji jo k?rin?liai buvo silpni, pavirutiniki, gim? spontanikai, vienu pris?dimu", bet tokio dvasinio pakilimo, vidinio pasitenkinimo jausmo, kur? tada juos kurdamas igyvendavau, daugiau niekada nesu patyr?s", - v?liau sak? man.

Kai prie tris deimtis met? Jonas at?jo pas mane visam gyvenimui, atsine? tik tai, kas jam brangiausia - knygas, rankra?ius ir gana stor? aplank? su ilikusiais pirmaisiais savo literat?riniais bandymais. Supratau, kad jie jam brang?s kaip senos iblukusios nuotraukos". Gi materialini? dalyk? niekada nevertino. Jonas j? neikoneveik? taip, kaip kad pokario metais parayt? apsakym? ir apysak?. Niekam nereikalingas lamtas", - negailestingai pats juos pasmerk? 1967 met? urauose. - Neinau dar, ar a

raytojas. ? stiklo kaln?" nedr?sau neti recenzentui, Kaimo krykel?je" rankrat? nor?jau sudeginti <...>. N? vienu k?riniu niekada nebuvau patenkintas ar ?simyl?j?s. Tik skaitytojai paskui ?kalb?davo meil? <...> Nelemtas nepasitik?jimas savo sugeb?jimais yra mano didiausias k?rybos stabdis". Nors ir kamuojamas nepasitik?jimo, abejoni?, vien? 1960 met? iemos pavakar? vis d?lto idr?so pasibelsti ? kaimyno raytojo M. Sluckio buto duris (gyveno viename name Antakalnio g. 8). Kaip prisimena raytojas, Jonas, padav?s stor? papk?" - aplank? su rankra?iu, palyd?j?s j? madaug tokiais odiais: Tai - kartas blynas, prisvil?s, nesupyksiu, jei atsidurs krepyje" Anot M. Sluckio, jau pats pavadinimas - ? stiklo kaln?" j? suintrigavo, skait?s neatsitraukdamas, pamir?s savus k?rybinius r?pes?ius (jis pats tada ra? roman?), vakarien?, mieg?. Ir buvo laimingas jau kit? dien? gal?damas pasakyti autoriui: Jonai, paraei roman?, tikr? roman?".

Bet tai bus v?liau. O 1938-1940 metais, iki sovietin?s okupacijos, kone kiekviename urnalo Blaivyb? ir sveikata" numeryje buvo spausdinami J. Avyiaus apsakym?liai, eil?ra?iai vaikams. Tame urnale bendradarbiavo ir Bernardas Brazdionis, Stepas Zobarskas, kiti inomi to meto poetai ir visuomen?s veik?jai. Antai, 1940 m. kovo 24 d. Nr. 6 J. Avyiaus eil?ratis Rytoj Velykos" ispausdintas greta B. Brazdionio Karali? miesto" itraukos. Blaivyb?s ir sveikatos" 1939 m. Nr. 6 ispausdinta J. Avyiaus novel? Saul? prig?r?" su prierau I spaudai rengiamo rinkinio Triumfuojanti pergal?" (autoriui, beje, dar nebuvo septyniolikos). Kituose dviejuose numeriuose - tokio pat pavadinimo novel?. Anuomet redakcijos kontaktuodavo su autoriais leidinio puslapiuose. ?ia dar ir padr?sinantis laikelis jaunajam autoriui ispausdintas: D?kojame. Triumfuojanti pergal?" i tikr?j? vyk?s Tamstos k?rinys". Jonas pasakojo, kaip su bi?iuliu ne?s ? Jonikio pat? isi?sti ? Kaun?, berods, Sakalo" leidyklai noveli? ir eil?ra?i? rinkinius. Siunta kainavo 3 litus. Jonas tiek netur?jo, tad patininko patartas isiunt? tik pus? lito tekainavus? neregistruot? ir neuklijuot?. Kaip ? ulin?... O ?ia jau lemtingi, tragiki Lietuvai ?vykiai - soviet? okupacija, kur beiekosi.

Po karo raytojas Alpas Liepsnoms Jonui yra pasakoj?s ir laike ra?s, kad tie eil?ra?iai, jei jo liudijimu tik?ti, patek? ? Salom?jos N?ries rankas ir i sakiusi A. Liepsnoniui, kad autoriui patarianti ver?iau pasukti ? proz?. Jonas jau ir pats buvo joje prad?j?s versti pirm?sias vagas. Bet apie pokar? v?liau. Poezija jam liko kaip laisvalaikio aidimas". Literat?ros kritikui Algimantui Bu?iui ? jo 1977 metais pateiktos anketos klausim? apie laisvalaikio usi?mim? J. Avyius atsak?: Kulinarija, eil?ra?i? monai raymas, bitininkyst?. Anot mano Irenos, esu bi?i? ideologas". Jonas ?vairiomis progomis man raydavo nuotaikingus eiliuotus sveikinimus ar rimtesnius

eil?ra?ius. Rasdavau tai pakabint? ant kal?din?s eglut?s, tai kaip pried? prie g?li? puokt?s", tai miegamajame ant pagalv?s, ar, jam kur nors ilg?liau uuliavojus, kit?dien pakit? man po durimis (argi ant tokio romantiko gali ilgai pykti?)... tai paskutinis Jono kal?dinis sveikinimas, raytas jau sunkiai sergant, pusmet? prie mirt?: <...> Bet, Mayle, Tau ramu / po Jonuko sparneliu. / P?gos siaus ar baisios li?tys / savo L?? jis kaip Li?tas / saugos, popins kiek gal?s, / kol akis umerks, myl?s. /Mes neturim milijon?, / Irenut? - viskas Jonui. / O be Jono Irenut? / nelabai laiminga b?t?..."

Jonas vis? gyvenim? su venta pagarba prisimindavo mokytoj? P. Pladie-n?, pasteb?jusi? jo talent?, skatinusi? uoliai mokytis, viestis, dr?sinusi? j? kopti ? stat? ir slid? k?rybos stiklo kaln?, kur?, kaip toje pasakoje, pasiekia tik dr?siausieji ir atkakliausieji. Mielas brangus Jonai, - ra? jam mokytoja 1965.VII.30, - Tavo laikas labai pradiugino ir sujaudino. D?kui u tuos gilius jausmus ir viesius atsiminimus, ireiktus laike ir kitomis progomis. Diaugiuosi Tavo pasiekimais, domiuosi Tavo k?ryba. Skai?iau visus Tavo k?rinius, steb?jau Tavo augim?, vis gilesn? gyvenimo ir mogaus painim?, gilinausi ? Tavo sukurtus veik?jus - gyvus, iekan?ius, klystan?ius, kovojan?ius, principingus. Kai skaitau Tavo k?rin?, matau tamsiaplauk?, pablykus?, kukl?, talenting? berniuk?, kurio nelepino gyvenimas jau vaikyst?je. A didiuojuosi Tavimi, kad nepal?ai, kad savo vies?j? talent? sujung?s su atkakliu darbu atidavei savo gimtajai emei <...>Man sunku net patik?ti, kad tas trumpas mokyklinis m?s? bendradarbiavimas tur?jo ?takos Tavo k?rybiniam kely, o vis d?lto taip gera jausti, kad ir man teko truput? pabu-d?ti prie tavo talento lopio".

A raginau J. Avyi? rayti prisiminimus (jis tepara? mano min?t?j? Likimo pirt?" ir ne visikai ubaigt? Sen? mal?n? prie kelio"). Ta?iau,Jonas visada atremdavo: Prisiminimai palauks. Dabar svarbesni darbai laukia". Vali?kikai apkabindamas dar pajuokaudavo: Prisiminimus rao tie, kurie viena koja jau grabe stovi... O a juk dar ne?"

 

AVYIUS   BUVO  IR   YRA    MANO    GYVENIMAS

Irena LITVINAIT?-AVYIEN?

Apie viesios atminties Jon? Avyi? dabar inome jau gan?tinai daug, vis? pirma J?s? parengtos atsiminim? knygos apie raytoj? d?ka. Ta?iau tikrai inau, kad viena gyvenimo pus? dar neliesta ir tik J?s galite j? atskleisti. Taip, taip, J?s atsp?jote, turiu omeny J?s? meil?s istorij?. Gal jau yra vilties j? igirsti?

Tai taip brangu, asmenika... Net neinau... Nebent prisid?t? pilniau atskleidiant Jono Avyiaus asmenyb?.

Jonas ? mano gyvenim? ne?siver? kaip viesulas, o ??jo tvirtai ir rytingai. Tiesiog pa?m? mano rank?, suspaud? savo stipriame delne, ?sikio ? savo apsiausto kien? ir taip, jausdama jo tvirt? rank?, atsiremdami vienas ? kit?, pra?jome visus dvideimt trejus vedybinio gyvenimo metus.

O ?vyko tai 1976 met? rugs?j? Maskvoje Lietuvos akademinio dramos teatro gastroli? metu. Teatr? gastrol?s Maskvoje b?davo reprezentacinis ?vykis tuometiniame kult?ros gyvenime, buvo vadinamos ataskaitin?mis, joms teikiama daug reikm?s. A dirbau Tiesos redakcijos kult?ros skyriuje, ? mano pareigas ??jo teatro, muzikos ir kino sritys, tad redaktorius A. Laurin?iukas komandiravo mane Maskvon nuviesti io neeilinio ?vykio.

Gastrol?s tur?jo prasid?ti Jono Avyiaus Sodyb? tut?jimo meto spektakliu, kur? pastat? Henrikas Vancevi?ius. J? ivakar?se at?jau pas autori? interviu. Su Avyiumi prie devynerius metus 1967 met? baland? buvome epizodikai susipain?, bet tuo metu mano jausmus buvo uvald?s kitas mogus ir a, pasak Jono, t?syk nuo jo pab?gau. I koleg? urnalist? buvau gird?jusi, kad Avyius sunkiai prakalbinamas, nem?gsta dalinti interviu, neprisileidia korespondent? ir ivis (kaip v?liau man teko pa?iai ?sitikinti) jam ner?pi savo personos publicity. At?jau, kaip telefonu buvome susitar?, pas j? ? namus (gyveno tada vyturio gatv?je, raytoj? name). Niekad anks?iau naujajame raytoj? b?ste nebuvusi, supainiojau adres?, pakliuvau ne ? t? nam? (tokia anekdotika istorija), tad 15 minu?i? pav?lavau. Pasitiko susirauk?s, visa povyza rodydamas nepasitenkinim?, ibar? kaip koki? prasiengusi? mokinuk? (gyvenant kartu patyriau, koks jis pats punktualus, kaip nepaken?ia odio nesilaikymo, sutartu laiku nesulauk?s interesanto gal?davo netgi specialiai ieiti i nam?). Ta?iau r?stus debes?lis greitai nuslinko nuo jo graaus vyriko veido, kakaip nat?raliai usimezg? nuoirdus pokalbis (a i prigimties b?dama betarpika, komunikabili, netur?jau bendravimo problem?, kas labai pad?davo urnalist?s profesijoje). Ir abu nepajutome, kaip vietoj sutarto pusvalandio ibuvau dvi valandas, vis praoma neieiti, vaiinama jo iaugintais obuoliais, kaip jis velniai vadino, t?vik?s vynu, skoniu primenan?iu Tok?j?. Nors tereik?jo poros puslap?li? interviu, bet kalb?jom?s apie visk?, okin?jant nuo temos prie temos, vis labiau jausdami nusidriekian?i? tarp mudviej? abipusio pasitik?jimo, supratimo ir simpatijos gij?. Tada laikra?io urnalistai dar netur?jo diktofon?, pasikliaudavome ratinuku, bloknotu ir atmintimi, nors, be abejo, tokio nuoirdaus, atviro, ne spaudai pokalbio n? neb??iau ?rain?jusi. Pamenu, guod?si, jog toji premija (t? met? pavasar? u roman? Sodyb? tut?jimo metas buvo gav?s Lenino premij?) ir visas j? lydintis urmulys imu?s i darbo nuotaikos, o tiek tur?s sumanym?, taip nor?s grei?iau gr?ti ? savo sodyb? Labanoro girios pakraty prie raomojo stalo. ? mano pasteb?jim?, kad gal toji premija pad?s lengviau jo knygoms prasibrauti pro cenz?ros br?zgynus (buvau gird?jusi, kaip sunkiai Avyiaus romanai skinasi keli? pas skaitytojus), jis, niekad neprarandantis imintingo blaivumo, toliaregikai suabejojo; piktinosi, kad centro komiteto apsidraud?liai neileido jo pavie?ti ? Amerik? pas mokslinink? ir raytoj? Kaz? Almen?, kuriam jaut? daug bendrumo ir su kuriuo susirain?jo, mat Almenas kakuo jiems ne?tinkantis, ne ta persona. Mane ikart suav?jo Avyiaus paprastumas, neapsimestinis kuklumas, jokios pozos, snobizmo, savo asmens sureikminimo, su kuo man buvo ne kart? tek? susidurti, bendraujant su kai kuriais meno pasaulio mon?mis. O dar tas nenusakomas, toks jaudinantis i po tanki? antaki? pilkvai melsv? aki? vilgsnis - toks atviras, kiek li?dnokas, m?slus, patiklus ir kartu tiriantis, staiga perveriantis iki pa?i? gelmi?. Mane visada imponavo ir trauk? stiprios asmenyb?s, vyriki vyrai. Jonas man v?liau prisipaino: Kai tu i?jai, li?dnai pagalvojau, jog i?jo i mano nam? laim?... Gr?au ? redakcij? paker?ta Avyiaus asmenyb?s ir redaktoriui aismingai pareikiau: ?simyl?jau Avyi?, net nenutuokdama, kad sutikau savo Likim?...

Atsimenu, Avyius n? neketino vaiuoti ? Maskv?, nors teatras ir labai pra?s atvykti ? gastroli? atidarym?. Tad gastroli? pradios ryt? labai nustebau, kai man ? Maskvos viebu?io (ten buvo apsistoj?s vilnikis teatro kolektyvas) kambar? paskambino Avyius. Pasisak? tik k? atvyk?s ir nieko nerandantis i teatro administracijos, ar a neinanti, kur tas Mossovieto (Maskvos tarybos) teatras, ir papra?, kad eidama j? pasiim?iau kartu. Po Sodyb? spektaklio, kuris pra?jo sausakimoje sal?je su didiuliu pasisekimu; ir ta proga surengto fureto mudvi su reisiere Irena Bu?iene gr?tan?ias ? viebut? pasivijo Avyius, kuris neinia kaip ispruko, nes ieidama ma?iau, kaip vieias Lenino premijos laureatas keliais ratais buvo apsuptas Maskvos teatral? ir ? tok? reikming? ?vyk? atvykusi? i Vilniaus aukt? valdios atstov?. Tada jis ir su?m? tvirtai mano rank? ir  ?sikio ? savo apsiausto kien? ir lyg juokais pasak?: Daugiau nuo man?s nepab?gsi. Kaip v?liau laike man prisipaino: ...tada nieko daugiau netrokau, tik jausti Tavo rankut? savo delne. Taip ir vaik?iojome Maskvoje tas deimt dien? - visur kartu. Teatro direktorius Pranas Treinys vis klausdavo: Draugas Jonai, kada jums pirkti biliet? ? Vilni??, o is tik ranka numodavo.

Po antrojo Sodyb? spektaklio Avyius itaigingame Sofijos restorane visam teatro kolektyvui suruo? vaies. Pasisodino mane greta sav?s, o papraytas odio, pad?koj?s teatrui, netik?tai idro? trump? tost? u meil?, kaip visa ko - laim?s, k?rybos, gyvenimo - pamat?. I kitos pus?s s?dintis tas nuostabus mogus ir raytojas Juozas Gruas lyg b?t? koks Jono nusamdytas pirlys ? aus? man kuda liaupses Avyiui, mat is jam prisipain?s, kad manyje sutik?s sau artim? siel?. Dirbant oficioze, tekdavo susipainti, bendrauti su nemaai ryki? meno pasaulio moni? ir ne vien Lietuvos, rayti apie juos, imti interviu, dalyvauti ?vairiose gastrol?se, kult?ros dienose, festivaliuose ir panaiai. Pasitaikydavo visko - kaip ir bet kuriai kitai nepriklausomai merginai vyriko d?mesio nestigdavo, bet ? tai velgdavau blaiviai, tad ir ?kart stengiausi nepamesti galvos, nors intuityviai jau?iau, kad Avyius kitoks.

Paskutin? vienag?s Maskvoje vakar? kylant liftu ? restoran? Jonas ?mai pabu?iavo mane ir jausmingai pareik?: B?k mano mona. A nusijuokiau: Nejaugi neturi? ir pasakiau, jeigu t? pat? pakartos Vilniuje, tai gal ir pagalvosiu. Apie Avyiaus gyvenim? ni?nieko neinojau: mes sukom?s skirting? moni? orbitose. Vakarieniaujant daug kalb?jo apie savo jausmus, dorai, su jam b?dingu tiesumu iklojo savo asmenin? gyvenim? (su pirm?ja mona 1952 metais buvo isiskyr?s, o su dabartine - kaip jis isireik?, neapsiformin?s gyvena jau dvideimt met?).

Gr?usi ? Vilni?, ikart ?sisukau ? redakcijos skubi?, ? numer? reikal? rat?, ypsodavausi prisiminusi t? dekad? Maskvoje su Avyiumi, nors dilgteldavo ird?, kad i jo n? telefono skambu?io, n? inel?s. Daugiau kaip po savait?s redaktoriaus sekretor? Ema Ra?iuvien? man praeinant pro al? ?ktel?jo: Irena, paimk laik?. Avyius i kaimo straipsn? atsiunt?. i?riu: didelis storas vokas, pamaniau, tikriausiai bus atsiunt?s romano Chameleono spalvos, kur? sak?si baig?s, itrauk?. Atpl?iu - o ten dvideimties puslapi? laikas. Laikas - man! Netgi suplanav?s b?sim?, kaip ra?, m?s? atsiskyr?lik? puslaukin? gyvenim? kaime (o kaip mano profesinis gyvenimas, galvojau, skaitydama temperamentingas eilutes). Be kita ko ra?: ..tai ne?sikalb?jimas, kaip paskutin? vakar? pasakei, ne!!! (...)Neabejoju, kad mudviej? laukia laimingas ir tuo pa?iu, inoma, prasmingas gyvenimas. Pabaigoje prid?r?: V?liausiaipo savait?s b?siu Vilniuje. Pasistenk neibild?ti ? komandiruot?, noriu grei?iau Tave pamatyti!.

Vis? t? nakt? ir kitas v?l ir v?l skai?iau Avyiaus romanus: iekodama JO paties jo knygose, nor?dama geriau painti, suprasti. Kadangi ant voko buvo nurod?s adres?, kiek padvejojusi, isiun?iau atsakym?: Viskas taip netik?ta, -raiau, - kad, rodos, vyksta nesumanimi, o lyg i?r??iau kino film?, tikkuriohappy end'as priklausys nuo man?s. 0 gal tai likimas? Pasiduoti jo patogiam fatalikumui, nesvarstant, nedalyvaujant, nealinant savo sielos abejon?mis? (...)Ne, brangusis, a neburiu i ramun?l?s, kaip pasakei t? vakar?, - leisk man susivokti savyje, tokioje pasimetusioje, siautuling? jausm? neamoje. Taip, Tu teisus - aritmetika labai paprasta ir aiki: du laimingi ir vienas - ne. Jeigu tik gal?tum b?ti tokia alta ir bejausm?, kaip tie skai?iai!..  

Po keli? dien? (gyvenau tada A. Vienuolio gatv?je, ten dabar Operos vaistin?), ankst? sekmadienio ryt?, a dar tebemiegojai (esu pel?da, Jonukas vieversys), priadino telefono skambutis: ?ia a - Jonas. Ateinu pas tave. Sakyk adres?. Ir po pauz?s: Ant visados. Man miegas kaip mat isisklaid? ir tik sunibd?jau: O Viepatie! ... O Jonas: A laisvas! Mazg? nukirtau vienu sm?giu. Rytingai". Ir velniai prid?r?: Nieko nebijok, a tave myliu.

Ir at?jo. Kaip sakoma, taip kaip stovi. Ir pasiliko. Visam gyvenimui. Kit? ryt? ?jome pirkti skutimosi main?l?s.

 

Pirm? kart? Druskininkuose buvote viena. Turb?t tas rudeninis pasibuvimas paadino ir ne vien? primirt? ?sp?d?, maloni? akimirk??

Vaiuodavome ? Druskininkus savo vedyb? sukak?i? v?sti - kartais kelioms dienoms, kartais ilg?liau. Paskutin? kart? - prie penkerius metus, 1996 met? ruden? dvideimtme?io proga. Daugiau nebebuvome. Kai tais pa?iais metais Avyius buvo irinktas ? Seim?, netur?jo tam laiko.

Po vyro netekties ne kart? buvau kvie?iama m?s? eimos bi?iul?s daktar?s Reginos, bet vis nesiryau - pernelyg skaudiai gra?s prisiminimai mane sieja su Druskininkais, o ir pernelyg sunku paskui sugr?ti namo, kur tav?s nebelaukia... i?, du t?kstan?iai pirm?j?, met? ruden? b?tume vent? mudviej? sidabrines vestuves. Jonas, kai susitikdavome monsinjor? Kazimier? Vasiliausk?, vis primindavo, kad praysim?s gerbiamo monsinjoro, jog jis savo namuose mus sujungt? sidabrin? m?s? civilin?s santuokos dien?. ?simin? jam, kaip savo namuose monsinjoras sutuok? Jus, Leonai, su miel?ja Silvija, kuri? liudininku kartu su profesore Viktorija Daujotyte jis buvo ir k? J?s taip jautriai apra?te savo atsiminimuose apie Jon? Avyi?. Taip likimas l?m?, kad t?dien, kai Ana-pilin ikeliavo is viesus mogus, dvasininko idealas, buvau Druskininkuose. 1985 metais b?damas v. Rapolo bany?ios vikaru, jis palyd?jo ? paskutin? kelion? mano brangi?j? Mam? - Kazimier? Saltenyt?-Litvinien?. O pie dvejus metus ilyd?jo Jon? Avyi? ? Aminyb?s krant?, kaip pasak? laidodamas j? Antakalnio kapin?se, prie tai dar atskub?j?s pas j? ? ligonin?, palaimin?s, prie man jam umerkiant akis...

Druskininkus mudu su Jonu vadinome m?s? meil?s miestu: ?ia prie dvideimt penkerius metus susituok?me, tai kone detektyvin? istorija. Avyius pats yra apie j? usimin?s Respublikoje: O tai Lenino premija yra pridariusi man nemaai nemalonum? (...). K? ?ia kalb?ti apie k?ryb?. Net ? asmenin? gyvenim?, jausm? pasaul? be ceremonij? kiosi. Tarytum jau sau nebepriklausy?iau. Mudviem su mona iandien linksma prisiminti, kaip centro komitetas udraud? Vilniaus santuok? r?muose mus sutuokti; ivaryti buvome i j? lyg Adomas su Ieva i rojaus. Nuvykome ? Druskininkus, kur dar m?s? buvo nesp?jusi pasiekti visagal? CK ranka. Nesipl?sdama tik pasakysiu, kad Jono bi?iulis Nemuno
sanatorijos vyriausiais gydytojas Algis Maldutis su jam b?dingu entuziazmu ?m?si veiklos. Pasitelk?s savo ger? pa?stam? milicijos virinink? Gedimin? Ragausk? laikinai priregistravo Avyi? savo bute (pagal sovietinius ?statymus bent vienas i sutuoktini? tur?jo b?ti vietinis gyventojas); kakokiu b?du ipe?s vykdomojo komiteto pirmininko para?, idant nereik?t? laukti nustatyto bandomojo laikotarpio termino, isikviet? Zagso ved?j? ir gerokai po darbo, vakarop, kai pastatas tu?ias, i sutuok? mus vykdo mojo komiteto anktame kambar?lyje, kuriame tuo metu glaud?si taip neromantikai vadinama ?staiga - CBA? skyrius. Suprantama, abu vyrai - Algis ir Gediminas - buvo tos ceremonijos liudininkai.

Niekad abu su Jonu nem?gome vieumos, labiau vertinome kamerin? bendravim?, o tuo labiau vedybos - tokia tik dviej?, tik artim? moni? vent?. Labai jaukiai, linksmai vestuvi?/vakar? praleidome gydytoj? Maldu?i? namuose, k? liudija Avyiaus ?raas 1979 metais dovanotoje jiems knygoje G?l? Mayl? (beje, i? alegorin? pasak? Jonas para? Druskininkuose, m?s? medaus m?nesio metu): Reginai ir Algiui Maldu?iams, prisimindamas t? grai? pasak? su savo Irena, kuri? J?s pad?jote man prat?sti iki begalyb?s, kai mudu su mano miel?ja Irena, dovanota man paties likimo, buvome priversti prieglobs?io iekoti Druskininkuose, kur antspaudu buvo ?tvirtinta tai, kuo abi irdys gyveno. Tegyvuoja meil?, kuri vienu tik tegali taip sujungti mones!. 

Neb?ra gerairdio linksmuolio daktaro Algio Maldu?io. Senosiose Druskinink? kapinait?se ilsisi Gediminas Ragauskas. T?syk nepavyko nusl?pti io tik mudviem svarbaus ?vykio. Kit? ryt? su gl?biu g?li? ?siver? Dainavos sanatorijos vyriausioji gydytoja Elena Kriau?i?nait?, didel? kult?ros entuziast?, daugelis meno moni? yra pajut? jos glob? Dainavoje. O i paskos - poetas Algimantas Baltakis su raytoju Jok?bu Josade, k?rybiniai atostogav? Dainavoje. Tad teko puotauti, ?lti. Baltakis ta proga pado vanojo savo eil?ra?i? knyg? Dedikacijos, kurioje yra ir Avyiui skirtas eil?ratis, o tituliniame lape ?ra?: Irutei ir Jonui - b?kite gra?s ir laimingi, jeigu Jums pavyks... Pavyko, Algi.           

Pirm? kart? Druskininkuose buvau viena. Viena, bet ne vienia. Nes turiu k? prisiminti. O Jonas visada alia: mintyse tariuosi su juo, k? bedary?iau, visada pam?stau,- ar jam patikt?, ar jis pritart?, tebejau?iu jo meil? ir glob?. T? savait? viena vaiktin?dama po nostalgikus, tokius rudenikai graius Druskininkus, usukau ? Miesto muziej? ant Druskonio eero kranto. Tu?ia, tylu, tik vienintel? darbuotoja - daili viesiaplauk? nuoirdiai apsidiaug? uklydusi? lankytoja ir puol? vedioti po sales, aikindama, kad iame pastate yra ir Santuok? r?mai. Man kakaip ispr?do, kad, kai a prie dvideimt penkerius metus tuokiausi, tebuvo anktas kambar?lis dabartin?je savivaldyb?je. Tai tikriausiai mano mama jus sutuok?! - apsidiaug? viesiaplauk?. Klausiu: Keturi? vaik? motina tauriu madonos veidu? Nustebusi mergina sako: Raytojas Avyius taip mano a. a. mam? pavadino romane Degimai (ten t?ra m?s? istorijos tik kai kurie atvaitai), o ir man savo Atuonet? i Treps?s nam? tada padovanojo. Teko prisipainti. Apsikabinome mudvi su Romute Rimkevi?i?te, pasijutusios lyg giminait?s, apsiverk?me aminai i?jusi? mums brangi? moni?...

 

Ar Avyius buvo eimos mogus?

Prisipainsiu, man nelabai aiki i s?voka. Gal kai namuose jauku ir gera, kai juose tav?s laukia brangiausias mogus, kuris tave supranta, kuriuo gali bet kada pasikliauti, tada ir traukia namo, gal tada ir didiausias laisv?nas taps naminiu?

Jonas buvo patriarchalinio aukl?jimo, labai gerbiantis t?vus (labai geras buvo ir mano a. a. t?vams, ypa? artimas su mano Mama), jau?iantis atsakomyb? u mylim? mog?, ipa?stantis pastovi?sias, amin?sias vertybes. Ekstrernu baig?s gimnazij?, iki dvideimt dvej? met? laimingas gyveno gimtajame kaime, dirbo t?v? ?kyje, s?kmingai isislapst? nuo Vermachto. Raudonoji okupacija sudark? jo, kaip ir visos tautos, gyvenim?: pra?jo Kuro fronto pragar?, patyr? pokario alk? ir benamyst?, sovietin? dvasin? prievart?. Nuo 1948 met? pasivent? tik literat?riniam darbui ir vis? gyvenim? jokiame valdikame darbe nedirbo, jokioj nomenklat?rin?j k?d?j nes?d?jo, kaip pats ra?, buvo raytojas-namudininkas (tik 1996 metais tapo Seimo nariu). Tur?jo atr? socialinio teisingumo jausm?, visad buvo skriaudiamojo pus?je. Nepakent?, pasak jo, pr?sko maisto ir pr?sk? moni?. Tad, kaip prisipaino tame dvideimties puslapi? laike, kai (jau gyvenant mieste) ?kyr?davo rutina, pr?skumas, atitrukdav?s nuo raomojo stalo ir spontanikai pa?dav?s, pa?liavodav?s su tikrais ar atsitiktiniais draugais. Bet visada ilg?josi tikr? nam? ilumos. Kai Pr?dikio kaime pirmaisiais m?s? vedybinio gyvenimo metais papuoiau kal?din? eglait? ir paruoiau K??i? vakarien?, visam gyvenimui ?simin? vaki? viesoje vilgan?ios Jono akys ir jo odiai, jog sugr?inau j? ? vaikyst? - itiek met? nesidalij?s kal?dai?iu.

Mums buvo gera ir ?domu dviese. Niekad nenuobodiaudavom, nes gyvenom, anot jo, irdis irdin, kaskart vienas kitame k? nors naujo atrasdami. B?tent kartu brangiame moguje ?velgi daugiau ir giliau, nes jauti j? irdimi ir tik padedi vienas kitam atskleisti tai k? jis pats turi viduje, o kitiems atrodo, jog j? pakeitei. Visas ventes, ar tradicines - Kal?das, Velykas, paskutin? karo dien? (gegu?s 8-?j?), Vasario 16-?j?, kurias vis?laik vent?me, ar tik mums svarbias, ar pa?i? prisigalvotas, ekspromtines, pavyzdiui, pirmojo sniego, sodo yd?jimo, medaus ?mimo ir panaias (kai kam atrodyt? juokingos kvailyst?s) - visus tuos dvideimt trejus metus praleisdavome tik dviese, neskaitant m?s? mielo idyk?lio ni?faundlendo Bardo, pragyvenusio su mumis beveik penkiolika met?. (Antroji Velyk? ar Kal?d? diena b?davo atvir? dur?). Ar vent? K??i? vakar?, ar tik mums abiem brangi? dien? prisimindavome savo vaikyst?, t?vus. Jis pasakodavo apie gimt?j? kaim?, gimnazij?, skaut? stovyklavim?, jaunyst?s idaigas ir svajones, visa tai supindamas su to meto istorin?mis politin?mis realijomis. Tie atsiv?rimai mus dar labiau artino. Stebino savo apsiskaitymu (jaunyst?je buvo "knyg? rijikas"), giliomis Lietuvos istorijos iniomis, puikia atmintimi: mintinai deklamuodavo savo m?giamiausi? poet? Maironio ir Kossu-Aleksandrikio (Ais?io) eil?ra?ius, utraukdavo man negird?t? koki? nors savo Mamos m?gta dain?, o a jam dainuodavau miesto romansus. A j? skatinau t?sti tuos autobiografinius etiudus, kuriuos buvo taip graiai prad?j?s (ispausdintus 1967 metais knygoje Taryb? Lietuvos raytojai), kaip ir Likimo pirt?, beje, publikuot? j?sikiuose Varpuose jau po autoriaus mirties. Sakydavo, ateis laikas ir jiems, dabar svarbesni darbai laukia.

Jonas buvo labai romantikas, m?go juokauti, mok?jo prasmingai tyl?ti, iklausyti kit?. Kaip nusakyti t? buvimo kartu palaim?, kai, rodos, nieko nevyksta, papras?iausiai vidurvasar? lietui lyjant, kvepiant ienui verandoje gurknoji alut?, tylomis velgi ? kitoje kelio pus?je ali? miko juost?; ar v?s? ruden? s?di su raudono vyno taure prieais trakant? idin? ir kalbiesi be odi?; ar alt? iemos nakt? su daina eini snieguotu kaimo keliu namo, usivakarojus pas kaimynus... Gali pasirodyti, kad m?s? gyvenimas buvo giedra idil?. Buvo m?s? padang?je visko - ir debes?li?, ir aib?: ir nuomon?s susikirsdavo, ir gin?ydavom?s, ir pykdavom?s, ypa? kai reik?davo nuvaryti j? pas daktarus, ir kol pirmuosius ketverius metus atkakliai ?tikin?jo mane palikti darb? redakcijoje. O dar tas i pradi? mus lyd?j?s paskal?, anonimini? laik? ir telefono skambu?i? leifas... Yra toki? vargeli?, kurie negili pak?sti laiming? moni?. Svarbiausia, kaip i t? audr? ibrendi, kad nepaemintum nei sav?s, nei kito. O kai myli, nesunku ir pirmai atsiprayti, ir nusileisti, nors kartais jaustumeis ir teisi. Tik esminiuose dalykuose Avyius niekad nenusileisdavo. Niekam. Ne?sivaizduoju, kas b?t? gal?j?s juo manipuliuoti, tur?ti jam ?takos. Gyvendama su Jonu, jau?iau dvasin? komfort? - b?ti savimi, nes jam buvau reikalinga tokia, kokia esu. Salia jo visada jau?iausi moterimi. Saugia visomis prasm?mis - ir fizine, ir materialine, o svarbiausia-dvasine.     
Jonas neskirst? darb? ? vyrikus ir moterikus, netgi piktindavosi, kod?l sunkiausieji - buto, lang? valymas, skalbimas ir pana?s vadinami moterikais. Kai netur?jome ateinan?ios nam? darbinink?s, pad?davo "nam? ruooje". Man atrodo, joki? buitini? problem? eimoje nekyla, kai myli ir brangini vienas kit?, tada jos savaime, nat?raliai isisprendia: stengiesi kitam pad?ti, uvaduoti. Abu m?gome gaminti (man tekdavo kasdien, o Jonas tik pagautas ?kv?pimo): jis - savo firminius patiekalus - ?vairius kepsnius ir bar?ius, a - eksperimentuoti, anot Jono, burti vir puodo, kepti pyragus. Bet kai eimininkaudavo, tai ? virtuv? nosies nekik - kol nepakvies prie r?pestingai padengto stalo. Pats eidavo apsipirkti ? maisto parduotuv?, grumdydavosi eil?se (kol tokios buvo), sakydavo, jis kaip vyras save paemint?, jeigu leist? monai krepius tam pyti. Utat Jono ne?tempsi ? r?b? parduotuv? - nesimatuos n? u k?, jam nieko nereikia. Pykdavom?s, kol ?sigudrinau pati visk? - nuo galvos iki koj? nupirkti, apr?dyti. Labai m?gdavo eiti ? turg?. Ir ne vien apsipirkti, o pabendrauti su ?kininkais, pasineku?iuoti su prekeiviais, visada pareidamas man parnedavo g?li?. 

 

Ne syk?, ir ilgokai, bendravome po raytojo i?jimo. Vis pamin?davote, kad dar niekaip nesirytate prisiliesti prie raytojo palikt? rankra?i?, archyv?, gal? gale, dulkes nuvalyti nuo raomojo stalo. Tai, inoma, labai mogika ir suprantama, ypa? inant, kokie santykiai Jus siejo. Ta?iau laikas turi savo d?snius. K? pra?j? metai pakeit? J?s? gyvenime, ar pavyko nors i dalies nugal?ti irdper?, skausm? ?

Netiesa, kad laikas gydo. Juk meil? nenumirta sykiu... Gal tik imoksti savo irdg?l? usl?pti, atsiveria gilesn?s suvokimo erdv?s. Jau nebesusig?iu, igirdusi banal? klausim? Kaip gyveni? Supratau, jog pati viena privalau nat?raliai iged?ti, kad nereikia leisti savo sielos prievartauti patiems geranorikiausiems patarimams, pamokymams. Bet ilgesys did?ja, o vienatv? gil?ja: man taip jo tr?ksta... Artimo mogaus pasiilgsti kelioms dienoms ivykus, o ?ia... Mudu su Jonu nesame ilgiau buv? skyrium kaip dvi savaites. Kur tik beb?tume kalb?davom?s telefonu ryte ir vakare, o jeigu neb?davo galimyb?s (sodyboje netur?jome telefono), tada kone kasdien raydavome vienas kitam laikus, kuri?, nors ir retai b?davome isiskyr?, susikaup? dvi didel?s kr?vel?s. Kai tampa nepakeliamai sunku, kelint? syk? skaitau tuos gelstel?jusius laikus, i kuri? sklinda tokia iluma, jie tokie gyvi! Tada pasijuntu stipresn?, ne vienia. Antai b?dingos eilut?s i tos laik? kr?vel?s: Mano Irenute (jis vienintelis mane taip vadino), tik ivaiavai, rao pirmadienio ryt?, tik k? mane nuve?s i Pr?dikio kaimo ? ven?ion?li? geleinkelio stot?, o a jau galvoju apie penktadien?, kada staipysiuos stoty, laukdamas traukinio, kuris atskraidins mano mayl?. Namai liko tuti, aplink viskas pasikeit?, rodos, seniausiai besimat?m. Gr?usi ? Vilni?, ? tokius be jo altus, erdvius namus, tuoj pat raydavau, nes inojau, kaip Jonas nerimauja d?l man?s, o man r?pi, kaip jis ten vienui vienuis. Dvasin? ramyb? atgaunu Meninink? kalnelyje, ten siela pravies?ja. O namuose, kur kiekvienas daiktelis primena, kartais irdis ne visada pakl?sta protui, nenori susitaikyti su realybe. Tada ieinu i nam?, susitinku su draug?mis.  

Man gyvenime sek?si, - sutikau daug ger? moni?, kuri? tikrai yra daugiau negu blog?. Tik gerumas - kuklus, o blogis agresyvus, tod?l labiau pastebimas. Turiu giminingos sielos jaunyst?s bi?iuli?, nauj? nuoirdi? likimo draugi?. Neumirta man?s ir Jono draugai. Man atrodo, kad posakis nelaim?je painsi draug? nevisikai tikslus. Tikr?j? draug? painsi laim?je, nes vis? didiausia blogyb? - pavydas, nuodijantis kitiems gyvenimus, galiausiai lugdantis ir paties pavyduolio asmenyb?. Tos draug?s, kurios nuoirdiai diaug?si mano laime -alia ir kai sunkiausia. O tie visokie tik naudos siekiantys, tu?iagarbiai, anot Jonuko, prielipai, tai praeiviai... Toki? mudu visada vengdavome, nors ne kart? esame ir apsirik?. Tuo pa?iu noriu pasteb?ti, kad Avyius tur?jo absoliu?i? klaus? falui, nepakent? veidmainyst?s, nes?iningumo, pataik?nikumo, snobiko pasip?timo. Pajut?s nenuoirdum?, smals? brovim?si ? jo vidaus pasaul?, usiskl?sdavo, tapdavo nenekus, gal?davo pakilti i kr?slo ir ieiti ? kit? kambar?, palik?s sve?i? man. Utat lengvai rasdavo bendr? kalb? su paprastais mon?mis, kaimie?iais, vaikais. Po vyro netekties sulaukiau nemaai uuojautos laik?, dar daugiau telefono skambu?i? i nepa?stam? moni?, kurie prisistatydavo skaitytojais, kalb?jo man, koks didis mogus buvo Jonas Avyius, kokia didel? netektis Lietuvai, kaip jiems pad?jo jo s?iningos knygos, jo dr?sus, tiesus odis spaudoje. Sujaudino Avyiaus k?rybos gerb?jas stalius ponas Antanas, padirbdin?s man suolel? prie kapo. Jonas visada stengdavosi kiek gal?damas kiekvienam pad?ti, neretai aukodamas savo k?rybin? laik?, rervinesis, nesitik?damas pad?kos, kurios daniausiai ir nesulaukdavo, net skol? negr?indavo.

Deja, laikas, kaip J?s sakote, turi savo d?snius. Supratau, kad mano sielvartas, privalo virsti pareiga Jonui. Per pusmet? po jo netekties sudariau ir parengiau 400 puslapi? knyg? Jonas Avyius: Autobiografiniai fragmentai. Publicistika. Draug? ir koleg? prisiminimai, kuri? pirmosioms Avyiaus mirties metin?ms Seimo leidykla ileido ram?liau pasidar?, kai V?lini? ivakar?se pasta?iau j?m ant kapo kaunie?io skulptoriaus Roberto Antinio reljefin? skulpt?r? ir neseniai Arkikatedros bazilikos klebonas kunigas G?ntaras Petronis j? paventino. Dabar tvarkau Avyiaus archyv?, skaitau nebaigt? roman? rankra?ius, kit? k?rybin? palikim?. Tai dvasiniai labai sunkus darbas,  utat vis?laik jau?iu j? taip arti, jog, rodos, ?eis ir linksmai ?ktels: Tavo isiilg?s alkanas li?tas par?jo.. .

 

Prie mus - net poros nepublikuot? roman? rankra?iai. Ar netik?ti Jums buvo tie radiniai? K? apie juos jau inojote anks?iau?

Mudu su Jonu paslap?i? netur?jome. Pati neklausin?davau, k? ra?s, - tai jo ir tik jo pasaulis. inojau, kai nor?s, pats tau pasakos, pasidalys sumanymais, svarstymais. Kartais man garsiai paskaitydavo tai, k? para?s. Tik visikai ubaigt? k?rin? duodavo paskaityti. Tik atsakydamas ? interviu klausimus (paprastai pats atsakydavo ratu) ir raydamas spaudai straipsnius (juos, beje, raydavo ne kieno nors usakytas ar papraytas, o tada, kai pajusdavo vidin? b?tinyb?, nebegal?davo tyl?ti), tardavosi, praydavo paredaguoti, nors ne visada m?s? nuomon?s sutapdavo. Tod?l t? nebaigt? roman? rankra?iai nebuvo radiniai. Suriti ? bylas jie gul?jo tvarkingai sud?ti ? vien? kr?v? ant raomojo stalo alia Oskaro Milaiaus Poezijos, kuri? pastaruoju metu skaitin?jo. Viruje rankratis romano Viskas praeina, kurio pavadinim? dar tvirta ranka ura? liepos pirmosios ryt? ieidamas ? ligonin? (liepos septint?j? i?jo Aminyb?n).

? roman?, kiek pamenu, prad?jo madaug 1994 metais (pats beveik niekada datos nepaym?davo) ir, nepara?s paskutinio skyriaus, atid?jo ir daugiau prie jo negr?o, o 1996 metais buvo irinktas ? Seim?. Jame -Lietuvos nepriklausomyb?s atk?rimo ivakar?s, Atgimimo metai ir i? ?vyki? fone - drama aukto nomenklat?rininko, mogaus, nesugeb?jusio prisitaikyti prie naujo gyvenimo, atsid?rusio jo alikel?je. Subyra jo ?sitikinimai, d?l kuri? tar?si gyven?s ir dirb?s. Iduoda artimiausi mon?s: vieai jo isiada karjeristas s?nus, apsukriai pasinaudoj?s S?j?diu ikilti ant jo bangos, svetimas jam pragmatikas an?kas, tap?s naujuoju lietuviu, nusigr?ia savanaud? mona. Paradoksika, bet artimesnis jam tampa i lagerio i?j?s idealistas politkalinys, buv?s s?naus draugas, kuriam jis, kai s?d?jo auktai, neities? pagalbos rankos, ir kuris taip pat nustumtas ? alikel? nauj?j? patriot?.      

Romanas ?p?dinis (s?lyginis pavadinimas) taiplati epin? drob? su visais ekskursais ? praeit?, apimanti daugiau kaip imtmet?, - ra? Avyius, pristatydamas jo itrauk? 1996 met? Varpams. - Knygos erdis - ?kininko Napalio R?tenio eima (...)Per i? eim? ir bandau ?gyvendinti sen? savo svajon? - bent jau punktyru nuym?ti m?s? tautos keli?, klot? erk??iais, iki nepriklausomyb?s praradimo 1940 metais. Jau dirbdamas Seime, kiek atrasdamas savaitgaliais laiko, v?l ?m?si ito ?pus?to romano ir pri?jo iki 1940 met?. Ta?iau, pasakojo man, pirmin? sumanym? nor?s prat?sti - ubaigti 1941 met? birelio 14 dienos tr?mimais (visi trys broliai - diplomatas, gydytojas ir urnalistas su eimomis skirtingais keliais atsidurt? Rusijoje, Sibire - k? itremia, o kas pats pasitraukia). Deja, mirtis anks?iau pad?jo tak? negu autorius.   

Dr?stu teigti, kad Avyiaus k?rybinis viso gyvenimo umojis buvo apr?pti m?s? tautos, kuri visada buvo istorijos krykel?je, likim? nuo nepriklausomos tarpukario Lietuvos iki jos praradimo (romanai ? stiklo kaln?, ?p?dinis), faistin? okupacij? ir po to sekusi? raudon?j? (Sodyb? tut?jimo metas, I ir II tomai), kolektyvizacij? (Kaimas krykel?je) ir kaim? brandaus socializmo laikotarpiu (Degimai, kuriuos pats vadino rekviem Lietuvos kaimui). Beje, abu iuos romanus Avyius laik? dilogija, nors juose veikia tik keli bendri antraeiliai personaai, bet sieja lietuviko kaimo dramatika lemtis. O Chameleono spalvos - pastar?j? sovietme?io laik? moralin? degradacija. Viskas praeina -Atgimimo metai, Nepriklausomyb?s atk?rimo prieauris.       

Toje ant raomojo stalo rankra?i? ?snyje - baigta ir main?le perspausdinta dabarties tematikos tragikomedija Neapykanta gr?dinti ir satyrin? poema Su Don Kichotu per Lietuv? bei beveik prie deimtmet? prad?tas ir atid?tas vaikikas romanas (taip Avyius apib?dino ios raomos knygos anr?) Mayl? didioji mano meil?. Tai maos mergait?s akimis pirm?j? pokario met? Kaunas, to meto realijos - tr?mimai, didysis 1946 met? Nemuno potvynis (romane tur?j?s, pasak Jono, ?gyti simbolin? prasm?), vaikyst?s diaugsmai, nam? - tos viesos oaz?s iluma. ? romano audin? ?terpiami interliudai mergait?s motinos dienora?io puslapiai. Deja, parayti tik keli romano skyriai.

 

?domu b?t? ta proga igirsti apie raytojo darbo stili?. Ar tiesa, kad vienu metu Jonas Avyius gal?davo dirbti prie keli? k?rini?, o kartais be dideli? skrupul? ? on? ir ilgam atid?davo net beveik baigt? roman??

Nuo pat pirm?j? m?s? bendro gyvenimo dien? mane stebino ir imponavo Avyiaus k?rybinis disciplinuotumas. Jonas buvo stipri, labai valinga asmenyb?. Kaip min?jau, net m?s? medaus m?nesio metu para? alegorin? pasak? G?l? Mayl? ir prad?jo didel?s apimties nuotyking? pasak? Li?tas, L?is ir Dramblys. Yra sak?s, kad prozoje primatas priklauso ne emocij? aismui, o logikos d?sniais gr?stam m?stymui, tod?l prozininko darbas reikalauja disciplinos, nes, jeigu lauksi ?kv?pimo, tai gali niekad ir nesulaukti. ?kv?pimas ateina bedirbant prie raomojo stalo. K?rybingiausias metas buvo sodyboje Pr?dikio kaime, ven?ioni? rajone, kol 1992 metais aplinkyb?s neprivert? parduoti (perleidom su visu inventorium - antikvariniais baldais, net uuolaidom, o Jono neperkalb?si, jeigu jau kart? taip nusprend?). Tai buvo labai skausmingas dvasinio . turto praradimas, tuo skaudiau, kad pinigai, gauti u j?, uvo bank? gri?tyje.

Sodyba buvo ne poilsiaviet?, o jo darbo valdos: ?ia usidarydavo k?rybai, (nebuvo joje nei telefono, nei televizoriaus, tik radijas). Draugai tai suprato ir gerb? raytojo k?rybin? , ramyb?, tik pakviesti apsilankydavo. O ?vair?s smalsuoliai, iaip pa?stami m?gdavo ugri?ti (atseit, vaiavome pro al?, tai ko neusukus pas Avyius). K? gi, tekdavo vaiinti, priverstinai bendrauti, tai suardydavo Jono darbo ritm?, sujaukdavo k?rybin? nuotaiki (o taip gerai buvau ?sivaiav?s, - d?saudavo), paskui kone savait? vaik?iodavo ni?rus, kol v?l pama?le ?eidavo ? romano pasaul?.

Keldavosi anksti, et? valand? ryto, sodyboje pjaudavo ol?, apeidavo savo sodint? sod?, aplankydavo savo baudiauninkes, kaip meiliai vadino bites (tur?jo eis avilius), pasiklausydavo paukteli? ?iulb?jimo jo paties sumeistrautuose inkil?liuose arba eidavo grybauti (uogauti nem?go) ar tiesiog mike pam?styti. Neskubiai papusry?iav?s (m?go so?ius kartus pusry?ius), paktel?j?s man ? skruost? apie 9 valand? s?sdavo, anot jo, ? darbo stakles - u raomojo stalo. Dirbdavo iki tre?ios valandos dienos. Be joki? pertrauk?li? (r?kyti seniai buvo met?s), joki? kavu?i?. M?go, kad darbo kambarys b?t? didelis ir erdvus - gird?davau jo l?tus ingsnius, vaik?iodamas galvodavo, o Bardas gul?davo po raomuoju stalu. Neretai ibraukdavo arba visikai imesdavo tuos puslapius, kuriuos buvo para?s vakar, kartais net vis? skyri?. Vilniuje - panai dienotvark?, tik vietoj ryto kaimo darb? - rytmetin? mankta (netgi sunkiai sirgdamas atkakliai manktinosi, stoikai gr?m?si su lemting?ja liga). Prie pusry?ius eidavo su savo numyl?tiniu Bardu pasivaik?ioti didiuoju arba mauoju Bardo ratu, taip vadino savo marrutus - apm?styti b?sim? darb?, nepasteb?damas pa?stam?, nepasisveikindamas (d?l ko man tekdavo neretai iklausyti priekaitus). Joki? savaitgali?, joki? poilsio dien?, kol pabaigdavo romano skyri? arba ne?strigdavo. Bet toki?, piln? darbo dien?, kaip yra pats prisipain?s, per metus b?davo tre?dalis. Raydavo tik automatiniu plunksnako?iu, m?go juod? raal? (rykesnis), jeigu tokio gaudavo. Jonikio rajoniniame laikratyje, beje, perskai?iau, kad kakokia man neinoma moterik?, neva Jono giminait? (jis tik su dviem seserim palaik? ryius, brolis vaikyst?je mir?) pasakoja, jog Avyius k?rinius suaugusiems raydav?s m?lynu raalu, o vaikamsaliu, mat, vilties spalva. Taip gimsta legendos, ?vairios spekuliacijos paintimi. Avyiui gyvam esant neidr?st? tokias nes?mones pliaukti: Jonas nebuvo koks pamaiva, taip gali prifantazuoti tik jo asmens nepa?stantis mogus.

K?rin? ubaig?s daniausiai apsiriboju stiliaus lifavimu, atidiai "pereidamas" vis? tekst?, nieko i esm?s nekei?iu (...) Neskubu siekti tobulumo, perrain?damas jau ubaigt? k?rin?, mano tobuliausias tas variantas, kur? nulieju ikarto, ulopydamas skyles kurybinio proceso metu. - prisipaino, atsakydamas leidinio Naujos knygos skaitytojams. Main?le perrayt? tekst? kartais dar taisydavo. Man tekdavo ranka pervesti Jono pataisymus ? main?l? perraytus kitus egzempliorius.

Avyius 1976 metais laike prisipaino: Vis? laik? balansuoju tarp trij? roman?, pats gerai neinodamas, kur? vis? pirma ubaigsiu. O ubaigiu t?, kuris pagaliau visai pavergia neleisdamas apie niek? kit? galvoti. Danai roman? ?pus?j?s, kai susipykdavo su savo personaais, kai jam atrodydavo, jog pri?jo akligatv?, raom? k?rin? atid?davo ? al? ir imdavosi naujo, o kartais gr?davo prie anks?iau nukito, kuris tuo metu j? labiausiai uvaldydavo. Taip ra? ir paskutiniuosius romanus ?p?dinis, Mayl? - didioji mano meil? ir Viskas praeina. Antai 1976 metais, tame pirmajame savo laike man ra?: Dar kart? perskai?iau nebaigtos satyrin?s apysakos rankrat?, apie kur? Tau pasakojau Maskvoje, Jeigu viskas mano gyvenime bus normalu, o tai nuo Tav?s priklauso, iki Nauj? met? neskub?damas susp??iau pad?ti paskutin? tak?. Ta?iau labiausiai dabar mane traukia prie ger? penkmet? umestas romanas apie i? dien? Lietuvos kaim? (...)Taip pat galvoju apie Sodyb? II tom?. odiu, jau?iuosi atsid?r?s tarsi kokioj krykel?j, kiekvienas kelias savaip traukia keliauti, ta?iau neinau (ir bijau) kuriuo nors i j? pasukti. Beje, ito n?ra ko bijoti - b?davo, kad po kelis m?nesius blakydavausi, kol ?sikabindavau naujos knygos.

 

Kok? roman? tur?jo omenyje raytojas?

Degimai.

Tekt? dar pridurti, jog laike usimin?, kad nor?s parayti Labanoro giri? legendas.

Prad?damas nauj? k?rin?, b?davo gerai prie tai apm?st?s jo karkas?, ? stor? s?siuvin? susiraydavo persona? charakteristikas, netgi nusibraiydavo gimin?s genealogijos schem? ir, pasak jo paties, paleisdavo personaus veikti. Yra prasitar?s, kad ne kart? buvo suman?s ubaigti vienaip, o personaai (j? charakteri? logika) j? ubaigdavo savaip. inau, yra raytoj?, kurie roman? b?na ineioj? iki paskutin?s eilut?s-telieka urayti. Panaiai kaip pranc?z? kino klasikas Rene Kleras yra pasak?s: Film? pasta?iau, belieka j? nufilmuoti. Avyiui taip b?davo ne?domu - jo knyga gimdavo k?rybinio proceso metu.

Kai neraydavo, Jonas nerasdavo vietos: b?davo irzlus, nepatenkintas, tad stengdavausi praskaidrinti jo nuotaik? - mielai eidavo su manimi ? operos, dramos teatrus, rimtosios muzikos koncertus, pasivaik?ioti po senamiest?, usukti ? kavin?, na, kartais su draugais pabendrauti prie alaus bokalo ar ko stipresnio taurel?s, nors pastaraisiais metais retai. Tik beveik niekaip nepavykdavo itempti kur nors tol?liau ivaiuoti (kol tur?jome sodyb?): vasar? - meduneis, ruden? - grybai (apsidairyk, Irenute, sakydavo, koks grois, kokios spalvos, ar gali kur b?ti graiau pasaulyje negu Lietuvoj?) O pavasaris - m?giamiausias jo met? laikas (pats gegu? gim?s, per pat? sod? yd?jim?), tad n? neusimink. Kart? prisipaino, jog jam k?rybikiausias metas - kovo m?nuo, kai pradeda tirpti sniegas, lanoti varvekliai, tas nenusakomas, viltingas atbundan?ios gamtos dvelksmas.

Geriausios nuotaikos b?davo, kai raydavo pasakas - maiems ir dideliems. Prie mieg? man skaitydavo tai, k? para?s: juokaudavo, fantazuodavo. Kaip pats prisipaino autobiografiniuose etiuduose: Po kiekvieno stambaus k?rinio, danai net jo dar nepara?s, pasijunti dvasikai isek?s, pasen?j?s. B?tina pasinerti ? gaivinant? altin?, kad atgautum j?gas. Man toks altinis k?ryba vaikams. (...)Persik?l?s ? vaik? pasaul? ir dav?s fantazijai visik? vali?, kuriam laikui nutrenkiu ? al? sunkius epiko realisto reteius, atjaun?damas dvasia ir k?nu.

 

Ar didelis raytojo archyvas? K? adate su juo daryti? |

Maironio literat?ros muziejus maloniai pra? perduoti Jono Avyiaus archyv?. Dabar ;  j| tvarkau. Kaip min?jau, tai labai dvasikai sunkus darbas, l?tai einasi. O ir moralin? dilema: kakaip nedr?su l?sti ? stal?i?, ? priva?i? zon?. Jis pats jokio archyvo nekaup?, :   netvark?. Kai muziejai praydavo rankra?i?, nuotrauk?, asmenik? daikt?, nepatenkintas yra atov?s: Tik nekikit man?s ? muziej?. A gyvas!. Ir apskritai sakydavo, n?ra ko ;   kitiems nosies kaiioti ? rankra?ius - nesirengiu rodyti savo apatini?. Tegu skaito ispausdintas knygas.

Be rankra?i? yra s?siuviniai - roman? apmatai, pirmieji, dar gimnazisto, rain?liai ir pirmosios publikacijos (besimokydamas gimnazijoje netgi versdavo apsakym?lius i; angl? kalbos ir si?sdavo redakcijoms); visas maias laik?, oficiali? ir priva?i? sveikinim??vairiom progom (neinau, kada t? mai? peri?r?siu ir susisteminsiu); nuotrauk?; atskira sekcijos dalis jam dovanot? Lietuvos ir usienio raytoj? knyg? su ?domiais ?raais. Neprisilie?iau dar jo ura?...  

M?s? bibliotek? si?liau padovanoti Jonikio vieajai bibliotekai, kurios darbuotojos taip graiai vis?laik r?pinasi savo kratie?io raytojo k?rybos populiarinimu. Tegu mon?s naudojasi. ?vyius labai gerb? ir vertino darb? bibliotekinink?, t?, pasak jo, pasiauti kojan?iai dirban?i? m?s? kult?ros biteli?, skleidian?i? painimo vies? Lietuvoje, restauruojant apgriaut? m?s? moni? dvasin? gyvenim?.

 

At?jimas ? Seim? su deiniaisiais Avyiui, regis, atne? nemaai nemalonum?. Negaliu atsisteb?tivieno plunksnos brolio maniera b?tinai priminti savo rainiuose Avyi? buvus kompartijos nariu (nors pats teb?ra raudonas kaip burokas). Kaip panaius dalykus sutikdavo raytojas? Klausiu vis? pirma tod?l, kad i jo paties esu pajut?s nema? nusivylim? ir vadinamais deiniaisiais politikais, tarp kuri? n? kiek ne maiau karjerist? ir kitoki? netik-r?pinig?.

Atsakysiu cituodama j? pat?. ? pana? klausim? Avyius viename interviu pareik?:  Noriu kategorikai atsakyti: savo likim? susiejau ne su mon?mis, su kuriais einu, o su  Lietuva. Ir kitame: Mano pasirinkimas - logika viso gyvenimo t?sa. Jis gali stebinti tik I t?, kuris n?ra skait?s mano knyg?, o ypa? pastar?j? met? straipsni? spaudoje. (...)Tokiu dramatiku Lietuvai metu negaliu s?d?ti usikniaub?s tik ant raomos knygos, kuri pasirodys galb?t po keleri? met?, kai jau iandien ? nevilt? ?stumti mon?s laukia padr?sinan?io - tiesos odio, konkre?i? sprendim? (...) Konservatori? programoje siekiama, kad Lietuva ) b?t? ne tik laisva ir demokratika, bet ir lietuvika. O tai man labai artima. Beje, prie  1992 met? rinkimus LDDP si?l? raytojui b?ti kandidatu ? Seim? j? s?rae. Jonas Avyius atsisak? (Neb?siu jiems irma..).? komunist? partij? Avyius ?stojo gana v?lai -  keturiasdeimties met?, nuvainikavus asmenyb?s kult?, Chru?iovo atilimo laikotarpiu. O ? klausim?, kod?l anks?iau i jos nei?j?s, Avyius yra sak?s: Papras?iausiai savigarba neleido, kai daugelis spruko, lyg pel?s i sk?stan?io laivo. Jis niekad n?jo su konjunkt?ra, niekas ne?steng? palenkti jo nepriklausomos laikysenos. Sovietme?iu Jonas buvo nuolat koneveikiamas u tarybinio gyvenimo juodinim?, nacionalistines apraikas (romanai Degimai, Chameleono spalvos), o Sodyb? II tomas, auktosios partin?s nomenklat?ros pavadintas antitarybiniu, buvo udraustas ileisti - i?jo tik prasid?jus Gorba?iovo pertvarkai. O Jonas atkakliai  toliau dirbdavo prie naujos knygos. Nesisk?sdamas, neaimanuodamas. Antai, kai vis? pusmet? spaudoje buvo talomi jo Degimai, Jonas ra? Sodyb? tut?jimo meto II tom?, kuriam irgi, anot jo, pats pasira? nuosprend?, kategorikai atsisak?s perrayti roman?, k? nors keisti, kaip tada skausmingai itar?: tai ir sum?rijau antkap? savo knygai.

Demaskuojan?i? sovietme?io kritik? Jonas sud?davo ? savo romanus (suprasdamas, kad toki? straipsni? tuometin? spauda neskelbt?), pats puikiausiai suvokdamas, jog ardo romano menin? audin?. U tuos publicistinius puslapius b?davo labai parank?j? koneveikti dvaro kritikai. Bet dar ir tod?l j?, kritiko A. Bu?io nuomone, Avyiaus romanai b?davo iki skut? suskaitomi sovietme?io kaimo ir miesto skaityklose". Poetas A. Baltakis prisimena, kaip Chameleono spalvos (kainavusios du rublius), turguje i po skverno b?davo parduodamos u dvideimt penkis.

Neinau, kokius nemalonumus Avyius patyr? at?j?s ? Seim? su deiniaisiais. Pats yra pasteb?j?s: yra pasitaik? atskir? isiokim?, pamin?jus mano pavard? kokio nors straipsnio kontekste. Ta?iau tai, mano manymu, visai nat?ralu. Kiek moni?, tiek nuomoni?, kiekvienam valia reikti savo poi?r?. D?kui Dievui, visiems laikams atsikrat?me diktato i viraus.

O ir Seime kalb?davo, k? galvoja, balsuodavo kaip nor?davo, nebodamas konservatori? frakcijos, kuriai priklaus?, nuomon?s. I Seimo trib?nos kalb?davo i dorov?s pozicij?, nes tik?jo moralia politika. Kaip pats yra pareik?s Seime: Ne politika daro mus, o mes politik?. Vanduo visada liks varus, jeigu ? j? ne?brisi purvinomis kojomis. O viena seim?n? i kairiojo flango raytoj? paaukl?jo: Seimo trib?na - ne vieta kalb?ti apie moral?. Jonas neskirst? moni?: k? kair?n, o k? - dein?n. Svarbiausias kriterijus jam buvo mogaus padorumas ir s?iningumas, o karjerist?, kuri? nepakent? ir niekino, abiejose pus?se sutiksi.

 

Koks buvo raytojo poi?ris ? jubiliejus, atrodo, esu pats pajut?s, kai art?jant 75-me?iui igirdau jog  keleri metai neileid?s n? vienos knygos ir jos nenusimato. Tai buvo pasakyta labai ramiai, nieko nekaltinant. Na, o kada lemta tapti knygomis J?s? surastiems rankra?iams? Gal vis d?lto apvalus jubiliejus tur?s tam tikros ?takos?

Jonas nem?go sav?s eksponavimo, atsisakydavo vieo savo jubiliej? ventimo, k?rybos vakar?. Sakydavo, kam ?domu, tegu knygas skaito, pats nesiruoiu j? komentuoti ar iaip smalsum? tenkinti. Labiausiai vertino skaitytoj? nuomon?. Apsidiaugdavo, kai gatv?je ar troleibuse, net turguje mogus, atpain?s raytoj?, d?kodavo u knyg? ar straipsn? spaudoje. Pamenu, kaip sujaudino Jon? Mol?t? turguje (buvome nuvyk? pirkti sodinuk?) vienas mogus, padovanoj?s Avyiui slyvait?, sakydamas: Tai u "Sodyb? tut?jimo met?, jame - ir m?s? tautos, ir mano gyvenimas.

Ir kitus nelabai sveikindavo su gimtadieniais (nebent man priminus, kad tam ar kitam kolegai, m?gstan?iam jubiliejus, suteikt? diaugsmo). Jonas ataudavo: Joks nuopelnas, kad pragyvenai tiek ar tiek met?. Svarbiausia, k? padarei. Ir kuo ?ia diaugtis, kad dar metais pasist?m?jai ar?iau kapo duob?s. O gal mogui nemalonu priminti, kad jis metais paseno? Pagaliau gimtadienis - asmenikas dalykas. Jeigu koks sve?ias imdavo girti Jon?, jis kaip mat nutraukdavo io grabylyst?, aipydamasis: Ak, koks graus buvo velionis, koks graus velionis. Jau?iuosi, tarytum savo ermenyse.

Knyg? Jonas Avyius ne tik pati sudariau ir parengiau, dar buvau ir redaktor?, ir korektor? (a?i? leidyklai u pasitik?jim?, neskai?iusi atidav? ? spaustuv?). Tur?jau pateikti leidyklai gatav?- savo l?omis parengt? (surinkt?, suredaguot? ir sumaketuot?) knyg?, Seimo leidykla finansavo ispausdinim?. Roman? ?p?dinis, anot J?s?, apvaliam Avyiaus jubiliejui lyg ir ketina ileisti Raytoj? s?jungos leidykla. Kol kas nieko tikro. O kit? nepublikuot? k?rini? rankra?i? likimo negaliu nusp?ti... A?i? Jums, kad iame Varp? numeryje spausdinate romano Viskas praeina itrauk?.

 

I m?s? ankstesni? pokalbi? esu ?sid?m?j?s J?sik? paad? sau parayti knyg? apie Jon? Avyi?. Kada toki? atsiminim? (atrodo, ne tik) galima tik?tis?

Kai rengiau knyg? Jonas Avyius, pati neparaiau atsiminim?, nor?jau kad kalb?t? tik jis pats bei jo draugai ir kolegos. Pati nor?jau likti nuoaly, o ir viskas buvo dar taip skausmingai arti... Dabar gailiuosi, kad neparaiau ?ang?l?s. I?jus knygai, ne vienas j? skait?s pasigedo mano intymaus balso, ragino, skatino rayti prisiminimus. O berlynietis Leonas Stepanauskas paakino: B?tinai parayk knyg? panaiai kaip raytojo Dreizerio nal?: Avyius mano gyvenime. A atkirtau: Avyius nebuvo mano gyvenime. Jis buvo ir mano gyvenimas. Dabar, retkar?iais paskaitin?dama savo dienorat?, kur? raiau tik prieokiais, Jonuko laikus man ir savo laikus jam, pagaunu save, jog pratinuosi prie ios minties. Nor??iau, kad tai neb?t? atsiminimai vien apie m?s?, kaip Jonas juokaudavo, medaus gyvenim?. Bandysiu, kuo daugiau remdamasi autentika mediaga - laikais, dokumentais, Jono uraais, papasakoti, d?l ko jis sielojosi, kokias vertybes gyn?, d?l ko skaud?jo jo jautri?, dr?si?, tiesos iekan?i? ird?. Apie jo roman? kelius ? vieum? - kaip prie Avyiaus kapo sak? Raytoj? s?jungos pirmininkas Valentinas Sventickas. Roman?, kurie tapdavo politinio ir leidybinio gyvenimo skaudiomis dramomis, nuolat alinusiomis Jon? Avyi?. Ir apie jo vyrikum?, grumiantis su sunkia liga bei dvasios stipryb?. Iki paskutini?j? odi?: Tik tu man r?pi...

Kalb?josi Leonas PELECKIS-KAKTAVI?IUS

Valentinas Sventickas

In memoriam

Upernai i?jo Jono Avyiaus pasakojim? maiems ir dideliems knyga Stebuklingas miestas. Pirmi tos knygos sakiniai: Gyveno toks mogus, vis? vadinamas Auksini? Rank? Meistru. K? tik padarydavo - i molio nulipdydavo ar i medio idrodavo - kiekvienas jo k?rinys b?davo kaip gyvas. Toji menininko likimo alegorija -ji yra graudi- prisimintina galvojant apie pat? raytoj?. Toliau pasakoje kalbama apie Meistro rankomis ?k?nytus nepatenkintus personaus, kurie pasisteng? j? praudyti, apskund? piktam Ryt? alies Valdovui. Mat Meistras buvo nudro?s t? pikt? valdov? ir ?ki?s j? ? gelein? narv?.

Sovietija, ma?iusi savo atvaizd? talentingo raytojo prozoje, ne?steng? jo praudyti. Prauvo pati. Ta?iau vis? svarbi?j? jo roman? keliai ? vieum? tapo politinio ir leidybinio gyvenimo skaudiomis dramomis, kurios nuolat alino Jon? Avyi?. Autentikas sakinys i Maskvos redaktor?s N. Certovos nurodym? Palikimo autoriui: Reik?t? rykiau pabr?ti ukre?iant? pavyzd? rus? liaudies, kuri ?ved? ir gyvenimu patikrino socialistin? kol?kin? santvark?. Toliau -apie organizuojant? partijos vaidmen? ir pan. Jaunas studijozas n?nai leptel?s -a, ?ia tas, kuris gavo Lenino premij?... Ir net nepagalvos, kad buvo taip: arba premija, arba to nacionalisto bolevikinis sutriukinimas, kuriam buvo pasirengta. Vadinamosios respublikin?s, o paskui ir i premija, paskirtos negalint nepaisyti galingo talento ir skaitytoj? pripainimo, gal dar stengiantis jaukinti m?s? prozos laisv?n? tapo jam iokia tokia apsauga - Jonas Avyius toliau ?jo ? draudiam? tem? ir realij? tankm?, ra? apie m?stant? mog? okupacij? akivaizdoje, apie pokario kovas, apie Lietuvai primesto tarybinio socializmo ir tautos laisv?s prieprieas, apie sovietini? valdinink? ir inteligent? chameleoniz-m?. Jo romanuose atsirado teisyb?s iekantis mogus, ir cenzoriams paberti retorikos trupiniai tos siekiamyb?s jau negal?jo ustoti.

iandien ?ia nesakykime, kad visk? esam skait? ir suvok?. 1988 m. i?jo romano Sodyb? tut?jimo metas tre?ia, 1989-aisiais - ketvirta knyga. Lietuvos pokario epop?ja, rayta daugiau kaip 20 met? - kalbu apie romano visum? -lig iol n?ra deramai reflektuota. Gal i dalies d?l to, kad jos antroji pus? pasirod? tuo metu, kai m?s? iokiadieniai buvo pilni skubiausi? veiksm? ir aktualij?. Neb?ta atidaus iuolaikiko vilgsnio ? knygas vaikams, - o reikia, be kita ko, atsiminti, kad j? nekontroliavo cenz?ra, ir Jonas Avyius ne kart? ia galimybe naudojosi.

Jau?iu, kad kalbu ne tokiu stiliumi, kuris pridera paskutinio atsisveikinimo valand?. Nes yra visikai aiku, kad su Jono Avyiaus k?ryba atsisveikinti ne?manoma. Kad jis toks inomas, jog net gyvenimo ir k?rybos faktus min?ti b?t? per

daug formalu. Atsisveikiname tik su gyvu mogumi, kuris niekad ne?kyr?jo kolegoms ir kurio labai pasiilgsime, labai. Sant?raus, nusiypsan?io, nutylin?io taip, kaip nutyli kaimo imin?iai, tvardan?io ir kartais net bauginan?io mus savo inojim? erdv?mis ir gelme. Buvo raytoj?, su kuriais jis atsisveikino taip, kaip atsisveikina visa i anksto ramiai inantys m?s? em?s mon?s. Yra jaunesni? u j? raytoj?, prie taurel?s sukritikavusi? klasik? ir vietoj laukto r?s?io ar atkir?io igirdusi?: gerai, gerai, pats esi raytojas, kokios ?ia ceremonijos. Seimo nariai, sp?jusieji suvokti Jon? Avyi?, tur?jo ?sitikinti, kad parlamento pastog?je yra ?manomas paprastas, aikus, etikas elgesys ir m?stymas, visai savarankikas. Beje, per vis? savo gyvenim? jokioje tarnyboje jis nebuvo taip ilgai kaip Seime. Ilgiau tik dirbo em? ir, inoma, ra?.

Tiesi, atlapaird? Jono Avyiaus publicistika, ?siliejusi ? Nepriklausomyb?s atk?rimo audring? t?km?, atv?r? tikr?sias jo pai?ras. Prisimindamas asmenikus pastar?j? met? pokalbius su raytoju, madaug taip gal??iau pasakyti jo nusiteikim?: n?ra lengva, bet turime toliau gyventi su visa kuo, k? esame sunkme?iais patyr?.

Lietuvos raytoj? s?jungos vardu sakau uuojautos ir paguodos odius velionio monai ir nuoirdiai talkininkei Irenai, seserims Adolfai ir Stasei, gimin?ms ir artimiesiems. J?s? praradim? raytojai igyvena kartu.

 

Antakalnio kapin?s 1999 07 09